Lietuva

2007 m. Lietuvos dainų šventė

2008 m. Latvijos dainų šventė

Rekomenduojami perskaityti straipsniai:

• 2007 m. Lietuvos dainų šventės „Būties ratu“ svetainė internete

• 2007 m. Lietuvos dainų šventės „Būties ratu“ programa (2007 m. liepos 5–8 d.)

• Žodis apie didžiąją tautos šventę (tekstas parengtas pagal informaciją, skelbiamą Lietuvos liaudies kultūros centro interneto leidinyje (interneto prieiga http://www.lfcc.lt/ds/istorija.html, žr. 2007-03-16)

• Dalia Rastenienė: „Lietuvos Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas“

• Latvių dainų ir šokių šventė / Dziesmu un Deju svētki 2008 m. (informacinė svetainė internete lietuvių ir latvių kalbomis) http://www.dziesmusvetki2008.lv/index.php?&98

• Latvių folkloras / Latviešu folklora http://www.liis.lv/folklora/tdz.htm

• „Dainu skapis“ http://www.dainuskapis.lv/

  • Dainu skapis - Cabinet of Folksongs

Tradicinės masinės dainų šventės Baltijos šalyse

 

1873 m. Rygoje pradėtos rengti tradicinės masinės latvių dainų šventės. Jas Latvijoje pradėjo organizuoti 1868 m. įkurta Rygos latvių draugija, kuri veikė kaip latvių kultūros ir mokslo draugija. Tos šventės rodė, kad Latvijoje prasideda naujas masinio tautinio judėjimo etapas. Dainų šventės subūrė Kuršo ir Livonijos sričių latvius. Latvijoje, kaip ir vėliau Latvijoje bei Estijoje masinės dainų šventės tapo tradicinėmis ir jos rengiamos iki šiol.
2003 m. UNESCO Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų švenčių tradiciją ir simboliką oficialiai pripažino žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru.

Estai, latviai, lietuviai nebuvo pirmieji Europoje, kurie ėmėsi rengti masines dainų šventes. Tokių renginių ištakų vakarų Europoje galime rasti jau XIX a. vid. Pirmoji žinoma masinė dainų šventė buvo surengta 1843 m. Šveicarijoje. Vėliau tokios šventės buvo rengiamos ir Vokietijoje. Kurį laiką Vokietijoje tokios šventės buvo labai populiarios, tačiau, laikui einant, ši tradicija čia, kaip ir keliose kitose Vakarų Europos valstybėse, buvo primiršta.

Į Baltijos valstybes, pirmiausia į Estiją, vėliau – į Latviją, o po to į Lietuvą – dainų šventės atkeliavo per Skandinaviją. Jos čia tvirtai įleido šaknis ir yra gyvos iki šiol.

Pasaulyje šiandien minėtos šventės vertinamos kaip vertingas kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, pasižymintis unikaliomis kultūrinėmis išraiškos formomis, neturinčiomis atitikmenų visame pasaulyje.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos interneto leidinyje (interneto prieiga http://www.unesco.lt/r/paveldas/dainusventes/, žr. 2007-03-16) nurodoma, kad „tris Baltijos valstybes – Estiją, Latviją ir Lietuvą – XVIII a. pabaigoje suvienijo panašus istorinis likimas – visos jos buvo aneksuotos Rusijos imperijos. XIX a. tautinio atgimimo laikotarpiu didelę reikšmę įgavo etninė kultūra, ypač liaudies dainos. Masinis dainų ir šokių švenčių judėjimas tuomet tapo viena iš svarbiausių tautiškumo ugdymo priemonių, skatinančių trijų Baltijos tautų bendrumo ir vienybės jausmą, kūrė prielaidas ateityje atsiskirti nuo Rusijos ir kurti savarankiškas valstybes. Nepaisant visų politinių ir socialinių kataklizmų, po II pasaulinio karo užgriuvusių Baltijos valstybes, dainų švenčių tradicija buvo vėl atgaivinta ir suvaidino reikšmingą vaidmenį XX a. pabaigoje atkuriant Baltijos valstybių nepriklausomybę. (...)

Dainų švenčių tradicija gyvuos tol, kol gyvuos mėgėjų meno kolektyvai, kol visuomenė išsaugos gyvą šio reiškinio poreikį. Dainų švenčių idėja perduodama iš kartos į kartą, su ja suaugama nuo vaikystės, ši tradicija perduodama šeimose, mokyklose, kultūros įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose. Tai ryški kultūrinės tapatybės išraiška ir puiki jos išsaugojimo forma, nuolat aktualizuojanti tradicinės kultūros palikimą, atskleidžianti reikšmingiausius praeities ir dabarties profesinės kūrybos klodus.“