Mūsų valstybės

Latvijos etnografiniai regionai        

Žiemgala (Žemgala, latviškai – Zemgale)

 

Žemgala – istorinė ir etninė sritis Latvijos ir Lietuvos teritorijose. Didžiausi Žemgalos teritorijoje miestai šiandien yra Jelgava (Latvijoje) ir joniškis (Lietuvoje).

Anot tyrinėtojų, iki IV a. pab. žemgaliai, žemaičiai, sėliai, latgaliai priklausė vienai kultūrinei sričiai. V a. Lielupės baseine susidarė atskira žemgalių gentis. Jų teritorija vakaruose ėjo Ventos upe, šiaurėje – Baltijos jūra vakariau Lielupės žiočių. Rytuose siekė Lėvenį ir Mūšos upės baseiną, pietinėje siekė dabartinių Šiaulių ir Panevėžio rajonų šiaurines ribas. Žemgalai priklausė dabartinės Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Šiaurėje žemgalių kaimynai buvo finougrų gentis lyviai, šiaurės rytuose – latgaliai, rytuose – sėliai, pietų pusėje – aukštaičiai, pietvakariuose – žemaičiai, vakaruose – kuršiai.

Vakarų Žemgalos centras buvo Tervetės pilis, rytų Žemgalos – Mežuotnė (1220 m. ją sunaikino Livonijos ordinas).

Žemgalių kalba priklauso rytų baltų kalbų grupei. Ja buvo šnekama vidurinėje dabartinės Latvijos Latvijos dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Linkuvą, Joniškį, Žagarę). Apie XV a., nepalikusi jokių rašto paminklų, žemgalių kalba išnyko. Livonijoje gyvenę žemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo.

Žemgalių verslai ir kultūra

Nuo seno žemgaliai garsėjo kaip geri žemdirbiai (augindavo grūdines kultūras). Užsiiminėdavo ir gyvulininkyste, žvejyba, medžiokle.

Žinoma, kad Lielupės žiotyse žemgaliai buvo pasistatę uostą ir, laivais plaukdami Lielupės ir Dauguvos upėmis prekiaudavo su kitų baltų genčių žm onėmis, skandinavais, slavais. Žemgaliai garsėjo ir savo gerai įtvirtintomis pilimis. Mežuotnės pilį (XIII a.) juose 8 metrų pylimas.

Žemgalių laidojimo papročiai

Žemgaliai nuo kitų baltų skyrėsi savita laidosena. Kaip ir kitos baltų gentys, žemgaliai savo artimuosius laidodavo kelis amžius. Jų kapinynai – ant kalvelių, kurios netoli upelių, Mirusiuosius laidodavo eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), suapvalintais galais. Mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Nuo VIII a. jie būdavo laidojami skobtiniuose karstuose. Mirusiųjų žemgaliai nedegindavo. V–VII a. žemgalių vyrai buvo laidojami galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrams į kapą dažnai dėdavo iečių, kalavijų, kaplių. Nuo VII–VIII a. žemgalių vyrai buvo laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Žemgaliai, kaip ir latgaliai, kartu su kariu nelaidodavo žirgo.

 

Žiemgalos istorijos fragmentai

Apie 870 m. istoriniuose skandinavų šaltiniuose pirmą kartą aptinkamas žemgalių vardas (aprašomi Danijos išeiviai, pavergę Žemgalą).

X a. pr. Semigallia minimas „Annales Ryenses“ ir „Annales Ripenses“.

Simkala paminėta XI a. vid. datuojamame Mervalos (Södermanland) runų akmenyje. Mokslininkai spėja, kad gali būti, jog dar dviejuose akmenyse (Göksten ir Grönsta) yra užrašytas Žemgalos vardas.

XI–XII a. rusų ir vokiečių kronikose Žemgalos kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola.

XII a. pr. Dauguvos upės pakrančių gyventojus dažnai puldinėdavo Polocko kunigaikščių vadovaujami lietuviai. Kalavijuočiai ten gyvenantiems žemgaliams ir latgaliams tada pasiūlė savo pagalbą kovai prieš lietuvius.

XIII a. I p. žinomos šešios žemgalių žemės – Duobė, Duobelė, Silenė, Sparnenė, Tervetė, Upmalė, Žagarė.

1205 m. žemgaliai kartu su kalavijuočiais sumušė Žvelgaičio kariuomenę.

1208 m. kunigaikštis Viestartas suvienijo vakarų Žemgalą ir paprašė kalavijuočių paramos kovai su lietuviais. Tai padaryti jam nepavyko. Viestartas, kuris metraščiuose minimas iki 1230 m., vadovavo ir vėlesnėms žemgalių kovoms su kalavijuočiais.

XIII a. I p. Rytų Žemgalą užkariavo Rygos vyskupas ir Kalavijuočių ordinas.

1220 m. buvo sunaikintas Rytų Žemgalos centras Mežuotnė.

1236 m. žemgaliai prisidėjo prie lietuvių pergalės Saulės mūšyje – persekiojo po šio mūšio per Žemgalą besitraukiančius kryžiuočių kariuomenės likučius. Tais pačiais metais prasidėjo antivokiškas rytinių žemgalių sukilimas.

1250 m. Livonijos ordinas užkariavo visą Žemgalą.

1254 m. Žemgalą pasidalino Rygos vyskupas ir Livonijos ordinas.

1258 m. žemgaliai sukilo ir išsivadavo.

1265 m. Livonijos ordinas Lielupės saloje pradėjo statyti Mintaujos pilį (Mithow, Mytowe).

1272 m. Žemgala pasidavė Livonijai.

1279 m., po lietuvių pergalės prie Aizkrauklės, prasidėjo dar vienas, šįkart jau paskutinis antivokiškas žemgalių sukilimas, kuriam vadovavo kunigaikštis Nameisis, pripažinęs save Lietuvos valdovo Traidenio pavaldiniu. 1281 m. Nameisis kartu su daugeliu savo gentainių pasitraukė į Lietuvą ir jau tais pačiais metais dalyvavo Traidenio surengtame LDK kariuomenės žygyje prieš Prūsijos kryžiuočius.

Žemgaliai kryžiuočiams priešinosi ilgiau nei bet kuri kita vokiečių pavergta baltų gentis.

1279 m. buvo nuslopintas žemgalių sukilimas.

1290 m. buvo paimta ir sudeginta paskutinė žemgalių pilis– netoli dabartinio Joniškio buvusi Sidabrė.

1291 m. Žemgalą galutinai užėmė vokiečiai. Po to apie 10.000 žemgalių pasitraukė į Lietuvą.

XIII a. pab. didžiajai Žemgalos daliai atsidūrus Livonijoje, o pietiniam Žemgalos daliai Lietuvoje, žemgalius ilgainiui asimiliavo latviai ir lietuviai (dalis šiaurinių žemgalių XIII a. buvo perkelti į kitas Livonijos sritis). Rašto paminklų žemgaliai nepaliko.

1561 m. Livonijos Žemgala tapo tada sudarytos Kuršo ir Žemgalos kunigaikštystės dalimi.

XIX a. latviškų Jelgavos apylinkių šnektų pagrindu susiformavo bendrinė latvių kalba.