Lietuvos – Latvijos paribys: Latvijos paribio miesteliai

 

Liepoja

Liepoja (latviškai – Liepāja, vokiškai – Libau) – uostamiestis Latvijos Respublikos vakaruose, prie Baltijos jūros ir Liepojos ežero. Tai Liepojos rajono centras, trečias pagal dydį miestas Latvijoje.

Miestas užima daugiau kaip 6 tūkst. kv. m. Iš Liepojos eina geležinkeliai ir plentai į Rygą, Ventspilį, geležinkelis į Vilnių, plentas į Klaipėdą. 1979 m. Liepojoje gyveno 108 tūkst. gyventojų. 2000 m. apie pusė (48 proc.) miesto gyventojų buvo latviai, 36 proc. – rusų, 6 proc. – ukrainiečių, 4 proc,. – baltarusių, 3 proc. – lietuvių, 3 proc. – kitų tautybių žmonių.

Mieste nuo seno gerai išvystyta metalurgijos pramonė (iš metalo laužo lydomas plienas, gaminami valcuotieji metalai). Liepojoje yra žemės ūkio mašinų, metalo gaminių, gelžbetoninių konstrukcijų, kamščių ir linoleumo, statybinių medžiagų gamyklų, medžio apdirbimo, galanterijos gaminių, mėsos, pieno, žuvų konservų kombinatų, avalynės, siuvimo, degtukų, cukraus fabrikų.

Dar sovietmečiu čia veikė pedagoginis institutas, Rygos politechnikos instituto bendrasis technikos fakultetas.

Lipeojojeveikia latvių ir rusų dramos teatrai, istorijos ir dailės muziejus.

Liepoja žinomas ir kaip klimatinis bei purvo kurortas – yra sanatorijų, vandens ir purvo gydyklų. Čia gydomos judamojo aparato, ginekologinės, periferinės nervų sistemos ligos.

 

Liepojos miesto istorijos fragmentai

Istoriniuose šaltiniuose Liepoja – anuomet žvejų gyvenvietė Lyva (Lyba) – pirmą kartą paminėta 1253 m. Miesto teisės jai suteiktos 1625 m. kovo 18 d.

Senamiestis susiformavo dar viduramžiais. Jis yra netaisyklingo plano, rekonstruotas 1953–1957 (archit. V. Kruglovas, M. Žagarė).

XVII a. pradžioje miestas pradėtas vadinti Liepoja.

1697–1703 m. iškastas kanalas tarp Liepojos ežero ir Baltijos jūros.

1794 m.per sukilimą miestą buvo užėmę Lietuvos sukilėliai.

Nuo 1795 m. Liepoja priklausė Rusijai.

XVIII a. jau garsėjo kaip uostamiestis ir pramonės centras.
1848 m. Liepojoje pastatyta laivų statykla.

1860–1904 m. Liepojoje įrengtas neužšąlantis uostas.
1893–1907 m. įrengtas Liepojos karo uostas ir tvirtovė.
1871–1877 m. nutiestas Liepojos–Romnų geležinkelis, kuris jungia Liepoją, Mažeikius, Šiaulius, Radviliškį (nuo jo eina atšaka į Daugpilį), Kaišiadoris ir Vilnių, per Mažeikius Liepoja geležinkeliu sujungta su Ryga. Nuotiesus šį geležinkelį, Liepojos miesto gyvenimas tapo ypač intensyvus – per Liepojos uostą prasidėjo didžiulė užsienio prekyba.

1899 m. Liepojoje pradėjo kursuoti pirmasis Rusijos imperijoje tramvajus.

1893 m. pirmą kartą Latvijoje darbininkai šventė Gegužės 1-ąją.

1910 m. Liepojoje veikė daugiau kaip 50 įmonių, jose dirbo apie 7 tūkst. darbininkų.

1915 m. gegužės – 1919 m. lapkričio mėnesiais Liepoja buvo okupuota vokiečių kariuomenės.

1941 m. birželio 29 – 1945 m. gegužės 8 d. Liepoją buvo okupavę vokiečių naciai. Antrojo pasaulinio karo metais Liepojoje buvo nužudyta daugiau kaip 30 tūkst. gyventojų, miestas stipriai sugriautas. Po karo miestas buvo sparčiai atstatomas, rekonstruojamos, plečiamos ir statomos naujos pramonės įmonės.

Iš architektūrinių objektų turistų dėmesio daugiausiai nusipelno barokinė Šv. trejybės bažnyčia (statyta 1758 m., archit. J. Dornas) su mediniu altoriumi, didžiuliais vargonais ir rokokine hercogo lože. Įdomi ir seniausia Liepojoje statyta Šv. Onos bažnyčia.

Architektūriniu požiūriu vertingas po Antrojo pasaulinio karo pastatytas viešbutis „LIva“, 1955 m. iškilęs pedagoginio instituto pastatas (archit. A. Aivaras. Iš sovietmečio architektūros paminklų vertingas ir universalinės parduotuvės „Kuržeme“ pastatas (statytas 1960 m., architektai I. Goldenbergas ir J. Ginteris).

 

Lietuviai Liepojoje

Nemažai lietuvių Liepojoje apsigyveno po 1831 ir 1863 m. sukilimų.

1882–1885 m. Liepojoje gyveno knygnešys J. Bielinis (J. Bielskis).

1890–1891 m. lietuviai sudarė daugumą Liepojos gimnazijos mokinių. 1891–1899 m. čia mokėsi J. Biliūnas, 1895–1899 m. A. Vienuolis, 1895–1902 m. – A. Purenas. 1902 m. Liepojos gimnaziją baigė P. Bugailiškis, 1904 m. – P. Mažylis, 1907 m. – L. Prūsėika.

XIX a. pabaigoje Liepojoje gyvenę lenkų ir lietuvių socialdemokratai turėjo savo hektografą, nelegalią literatūros slėptuvę. Jų veikloje dalyvavo J. Ambrazaitis, S. Grinkevičius, V. Mišeika. Jie palaikė ryšį su latvių „Naujosios srovės“ nariais.

1897–1898 m. Liepojos gimnazijoje veikė slaptas lietuvių moksleivių socialdemokratų būrelis (suorganizavo J. Biliūnas).

Nuo 1903 m. Liepojos socialdemokratų spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški atsišaukimai. Liepojoje gimė lietuvių rašytojas A. Bauža, kompozitorius B. Dvarionas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir vėliau Liepojoje veikė Lietuvių savišalpos draugija, kuri rengdavo lietuviškus vaidinimus.

Nuo 1907 m. Liepojoje veikė lietuviška pradinė mokykla.

1902–1915 m. Liepojoje mokytojavo V. Čepinskis.

Liepojos lietuvių teatro saviveikloje dalyvavo A. ir B. Dvarionai, K. Levandauskas, K. Šklėrius. 1904–1915 m. K. Šklėrius mokytojavo komercinėje mokykloje ir mergaičių progimnazijoje.

1905 m. A. Varnas dalyvavo Liepojos gatvėse vykusiuose ginkluotuose darbininkų susirėmimuose su policija.

1916–1918 m. B. Dvarionas Liepojoje vargonininku dirbo ir vadovavo lietuvių jaunimo chorui.

1911–1923 m. Liepojoje veikė Liepojos lietuvių draugija. 1923 ji buvo reorganizuota į Liepojos lietuvių kultūros plėtojimo draugiją. Ši 1930 m. įsijungė į Latvijos lietuvių sąjungą.

1924–1940 m. Liepojoje veikė Latvijos lietuvių jaunimo „Šviesos“ draugijos skyrius, 1924–1934 m. – Latvijos lietuvių jaunimo draugijos „Rūta“ skyrius.

1927 m. po Tauragės sukilimo nemažai jo dalyvių pasitraukė į Liepoją ir čia savo veiklą išvystė plečkaitininkai.

Po Antrojo pasaulinio karo keletą dešimtmečių lietuvių skaičius Liepojoje didėjo.