Kurortai

PALANGOS PRIEŠISTORĖ ir VIDURAMŽIAI

Vladas Žulkus

Gamta ir žmogus Palangos kraštovaizdis vikingų laikais Birutės kalno įtvirtinimai

Pakalnes gyvenvietė Senovinė gyvenvietė Žemaičių kalnelyje

GAMTA IR ŽMOGUS

Į Palangos apylinkes žmonės neretai atklysdavo ir kuriam laikui apsigyvendavo mezolite, viduriniajame akmens amžiuje, tačiau pirmiesiems žmonėms Palangos apylinkėse pastoviai įsi­kurti geros sąlygos susidarė maždaug apie 2500 metus pr. Kr., vėlyvajame neolite. Šie žmonės priklauso vadinamajai Narvos kultūrai.
Trečiame tūkstantmetyje pr. Kr. viena iš pajūrio gyvenviečių buvo įsikūrusi ir Palangoje – jos pėdsakų rasta tvarkant Roužės upelio vagą.
Žmonių, gana ramiai šimtmečius gyvenusių prie Šventosios ir Palangos ežerėlių bei upelių, gyvenimą tais laikais palaipsniui pradėjo trikdyti kylantis vandens lygis, drėgnesnis ir atšalęs klimatas. Gyventojai buvo priversti kraustytis į aukštesnes vietas toliau nuo jūros. Tik po kokio tūkstanties metų, vėl atslūgus jūros vandenims, žmonės čia iš naujo ėmė kurtis – jau prie naujų ežerėlių ir lagūnų. Šios naujosios gyvenvietės skiriamos jau vėlyvojo neolito Pamarių kultūrai.
Prasidėjus žalvario amžiui (XVI–VI a. pr. Kr.), jūra vėl puolė krantą, ir prie pat vandens gyvenę žmonės turėjo trauktis toliau į sausumą. Palangoje žmonės tuo metu gyveno saugiai – jie savo namus buvo pasistatę jūrinėje terasoje, kuri dabar iškilusi virš vandens apie 1S metrų. Žal­vario amžiaus radiniai aptikti kasinėjant senovinę gyvenvietę hipodromo aikštėje – prie Vytauto gatvės. Taigi Palangoje turime ir žalvario amžiaus, ir senojo geležies amžiaus gyvenviečių pėdsakų.
Romėniškojo laikotarpio kapai aptikti Baltijos aikštėje prie Roužės. 1962 m. Baltijos aikš­tėje darbavosi archeologai ir istorikai. Čia buvo atkasta 20 apardytų kapų. Juos datuoti padėjo monetos. Ankstyviausia moneta buvo kaldinta imperatoriaus Trojano (98–117 m.), bet daugu­ma priklausė laikotarpiui nuo 138 iki 249 metų, nuo Antonijaus Pijaus iki Pilypo Sūnaus. Pagal romėniškas monetas kapai yra datuojami II a. pabaiga – III a. – senuoju geležies amžiumi.
Maždaug to paties laikotarpio gyvenvietė Palangoje aptikta ir kasinėta 1988–1989 m. netoli jau minėtos žalvario amžiaus gyvenvietės. Kokio dydžio buvo ir kaip atrodė ši romėniškųjų laikų palangiškių gyvenvietė, dar nėra žinoma. Ji buvo įsikūrusi rytiniame terasos tarp Vytauto gatvės ir apvažiuojamojo kelio Klaipėda–Liepoja pakraštyje. Kaip čia tais laikais gyveno žmonės, savo mirusiuosius laidoję Baltijos aikštėje, sužinosime tik ateityje, išsamiau ištyrę šią gyvenvietę.
Lietuvos ir prūsų pajūrio kultūros I–IV amžiais buvo giminingos ne tik dėl to, kad žmonės gyveno greta, bet ir dėl to, kad maišėsi viena su kita. Tą maišymąsi galėjo skatinti ir įvairios migracijos.
III a. pajūris buvo tankiai apgyventas. Labiausiai gyvenvietės telkėsi Palangos–Kretingos apylinkėse, kur tarp gretimų gyvenviečių buvo vos 2–3 km atstumas. Apie 300-uosius m. Lietuvos pajūryje gyvenviečių smarkiai sumažėjo – vyko kažkoks žmonių persikėlimas, šį kartą iš pajūrio. Palangos III a. kapinynas anksčiau, atrodo, tęsėsi į pietus ir jungėsi su VIII–XIII a. kapais prie
Plytų bei Dariaus ir Girėno gatvių. Ten galėjo būti kapai, priklausę Tautų kraustymosi periodui. Deja, ši kapinyno dalis yra sunaikinta.
Palangiškiai ankstyvaisiais viduramžiais neabejotinai buvo kuršiai. Galima teigti, kad jie yra vietinių Osioi palikuonys, tačiau kiek permaišyti ir su kažkokiais ateiviais.

PALANGOS KRAŠTOVAIZDIS VIKINGŲ LAIKAIS
Daugiau kaip dešimtmetį trukę Palangos archeologiniai tyrinėjimai, įvairūs inžineriniai ka­sinėjimai, geologiniai gręžiniai padėjo atkurti senosios Palangos vietovaizdį viduramžiais. Prieš tūkstantį metų ji atrodė visai kitaip. Dabartinės Palangos smėlio lygumos su nedideliais kopų gūbriukais yra apgaulingos. Paviršiniuose žemės sluoksniuose visoje Palangoje yra randami paly­ginti neseni, tik XVII–XX a. žmonių gyvenimo pėdsakai. Ilgą laiką senoji Palanga, archeologo akimis žiūrint, atrodė lyg prapuolusi į vandenį. Vėliau pamatėme, jog ji išties yra nuskendusi, tik ne vandenyje, o smėlyje. Senieji žemės paviršiai su žmonių gyvenimo pėdsakais Palangoje buvo rasti po smėlio klodais, kurių storis siekia nuo 0,5 iki 2,5 metro. Ten, kur anksčiau buvo žemu­mos ir pelkės, šiandien yra lygios vietos. Šalia S. Daukanto gatvės XVI–XVII a. pradžios kultūri­niai sluoksniai buvo daugiau kaip 2 m gylyje, Birutės kalno gyvenvietėje supustyto smėlio klodas siekė net 2,5 metro. Kairėje Roužės pusėje reljefas buvo įvairus. Viena senvagės pelkė yra buvusi prie pat upelio, jo slėnyje ties dabartine Baltijos aikšte, kita, mažesnė, – aukščiau, ten, kur dabar kertasi Ronžės ir Medžiotojų gatvės. Gerokai didesnio ir giloko užpelkėjusio ežeriuko būta palei Dariaus ir Girėno gatvę – prie Vytauto ir š. Daukanto gatvių. Dabartinių parko tvenkinių vietoje kitados buvo didokas, greičiausiai lagūninis, ežerėlis. Kitas panašus buvo įpiečiau – naujųjų par­ko tvenkinių vietoje. Geologų duomenimis, šis ežeriukas tikrai yra turėjęs ryšį su jūra.
Plokščioje jūros pakrantėje išsiskyrė kelios reliktinės kopos. Didžiausia iš jų yra Birutės kalnas, iškilęs virš jūros lygio daugiau kaip 20 metrų. Per 90 m j rytus guli mažesnė, virš 12 m aukščio senkopė – Žemaičių kalnelis. Šiaurinėje Palangos dalyje yra Naglio kalnas, dar vadintas Olandų kepure arba Kapų kalnu. Jis iškyla virš jūros irgi apie 12 m. Aukštoka kopa parko pražioje – Jaunimo kalnelis, seniau vadintas Žydų kapais, yra supustytas vėliau – prieš tūkstantį metų jos dar nebuvo. Aukščiausia Ledinuotosios Baltijos jūros terasos vieta yra Plytų gatvės pie­tiniame gale, prie senosios vandenvietės. Ši terasa virš jūros lygio dabar yra iškilusi net iki 14 m. Senovėje ji buvo apie metrą žemesnė, mat jūros vandens lygis buvo aukštesnis. Kairėje Roužės pusėje seniau būta ir daugiau nedidelių lėkštų kalvų pažliugusioje molingoje lygumoje.
Pietinėje miesto dalyje buvusios gyvenvietės, kur žmonės įsikūrė dar romėniškajame periode, nebuvo apleistos ir vėliau. Gyvenvietės plotas ankstyvaisiais viduramžiais gerokai išsiplėtė. Kasinėjant buvo nustatyta, jog ši gyvenvietė neplačiame senovinės jūros kranto pylime užėmė apie 7 hektarų plotą. Vakarų–rytų kryptimi ji buvo apie 400 metrų pločio ir užėmė visą senojo kranto pylimą nuo Vytauto gatvės iki apvažiuojamojo kelio žemumų ir pelkių. Iš šiaurės į pietus ji buvo išsidriekusi 250–400 m ruože. Šiuo metu senosios gyvenvietės plote auga gražus miškas, dalį jos užima vandenvietė, hipodromas ir šokių aikštelė, smėliu užpustytas kultūrinis sluoksnis čia glūdi 0,5–1 m gylyje. Gyvenvietėje dar mažai kasinėta, todėl neaišku, ar ji yra buvusi įtvirtinta, kaip keitėsi jos dydis laikui bėgant.

BIRUTĖS KALNO ĮTVIRTINIMAI
Birutės kalną tyrinėti paskatino legendos, jau nuo XVI amžiaus persipynusios su istorikų aprašymais, kurie visi kaip vienas tvirtina ant Birutės kalno buvus garsią pagoniškąją šventyklą. Kita vertus, atrodė, kad Birutės, o ne Naglio kalnas ir yra buvęs tas 142 5 m. paminėtas piliai statyti tinkantis kalnelis. Birutės kalnas, kaip didžiausia Palangos apylinkių kopa, yra pažymėtas visuose stambesniuose žemėlapiuose jau nuo XVII amžiaus. Legendose ir pasakojimuose Birutės kalnas yra lai­komas supiltu. Dažniausiai tas kalno supylimas yra siejamas su Birutės kapu. Birutės kalno geologiniai sluoksniai iki šiol dar netyrinėti, tačiau natūrali kalno kilmė abejonių nekelia.
Kasinėjimų metu Birutės kalne buvo ištirta didesnė dalis senosios aikštelės su pylimais pietiniame kalno krašte. Pasirodė, jog senovėje pylimai yra buvę aukštesni kaip XIX amžiuje, o aikštelė žemesnė. Ją užpustė smėlis ir užpylė žmonės, nukasinėdami pylimus. Galima nustatyti,
jog pirmieji žmonės Birutės kalne yra buvę įsitaisę jau pirmojo tūkstantmečio po Kr. pirmoje pusėje. Romos laikotarpio gyvenvietė yra buvusi Palangos pietinėje dalyje, o kapai - prie Roužės upelio. Matyt, Birutės kalne tie žmonės buvo pasistatę pilj ar įsirengę kokius įtvirtinimus, kur jie galėjo slėptis ir gintis.
Nedaug vėlesni radiniai Birutės kalno vakariniame pakraštyje liudija, kad palan­giškiams yra tekę ruoštis atremti grėsmingą priešą. Vakarinis aikštelės kraštas smar­kiai nuniokotas, dalis jo nuslinko. Archeologams čia sekėsi. Pietvakarinio kalno šlaito nuošliaužoje buvo atkasti vakarinio aikštelės šlaito įtvirtinimai. Jie rasti nedideliame plotelyje, tačiau buvo gana gerai išsilaikę ir iškalbingai pasakojo apie įtvirtinimų for­mą. Iš to, kas rasta, galima spręsti, kad čia buvusią gynybinę sieną sudarė dvi eilės 18-32 cm skersmens stulpų, sukastų 1,3–1,8 m tarpais. Tarp stulpų eilių buvo nuo 1 iki 1,7 m atstumas. Tarpstulpiuose išilgai, skersai ir įstrižai sienos buvo sukrauti horizontalūs rąstai, sudarydami stiprų rentinį. Tas rentinys arba, kaip archeologai sako "dėžė" buvo pripildytas smėlio. Išorinės eilės stulpai sudarė aštriakuolių gyny­binę tvorą. Vakarinis kalno šlaitas ir taip yra gana status, o sienos statytojai šlaitą dar palygino ir iškirto jame augusius medžius. Prie pat sienos, jos išorėje, buvo suplūktas nedidelis, bet status molio pylimėlis. Tam, kad jis laikytųsi ant stačio smėlingo šlaito, prieš plūkiant molį išilgai sienos buvo sukalti kuolai, o tarp jų suversti medžių stuobriai. Pylimėlio molis buvo nuglaistytas rankomis ir, jam pašlapus arba tyčia apliejus vandeniu, prieiti prie gynybinės sienos būdavo labai sunku. Nežiūrint to, šie Birutės kalno įtvirtinimai buvo sudeginti. Kada tai atsitiko, galime spėti tik apytiks­liai, nes kasinėjant buvo rastos vos kelios puodšukės, kurias galime datuoti XIII ar XIV a. Įtvirtinimus statyti kalne palangiškiams, matyt, prireikė tada, kai į Lietuvos pajūrį atsikėlė vokiečių ordinas. Kryžiuočiai sudegino Birutės kalno gynybines sienas ir privertė vietinius kuršius palikti papėdės gyvenvietę.

PAKALNĖS GYVENVIETĖ
Gyvenvietė Birutės kalno papėdėje buvo įsikūrusi nedidelėje 20–30 m pločio terasoje tarp kalno šlaito ir jūros paplūdimio. Gyventa buvo pietinėje ir pietvakarinėje kalno papėdės dalyje. Ši gyvenvietė buvo visai nedidelė – užėmė apie 3000 kv. m. plotą. Ji buvo užpustyta storu smėlio sluoksniu, todėl gerai išsilaikė. Čia buvo gyventa ilgai – IX – X amžiais. Ant pylimo X a. jau stovėjo gynybinės sienos su bokštais. Gynybinė siena su visais bokštais sudegė. Tuo pat metu, matyt, degė ir gyvenvietės pastatai. Neilgai trukus namai vėl buvo atstatyti. Tikriausia, kad buvo atstatyti ir įtvirtinimai, tik žemė jų liekanų neišsaugojo.
Birutės kalno gyvenvietė buvo galutinai apleista apie XIV a. vidurį. Ji sudeginta, nepaisant gyventojų pastangų apsiginti. Pačiame gynybinio pylimo viršuje yra išlikę paskutiniųjų įtvirtinimų pėdsakai. Prieš statant šias paskutines sienas, pylimą paaukštino. Paskutiniaisiais gyvenvietės egzistavimo metais palangiškiai jau pažinojo savo kaimynus kryžiuočius – paviršiniuose sluoks­niuose buvo šukės puodų, kuriuos žiede ordino žemėse. Pačiame sluoksnio paviršiuje rastas sidabro lydinys – „lietuviškas ilgasis". Tai aiškus įrodymas, kad Birutės kalno gyvenvietė buvo palikta paskubomis. Tuo pačiu metu buvo sudeginti ir įtvirtinimai Birutės kalno viršūnėje.

SENOVINĖ GYVENVIETĖ ŽEMAIČIU KALNELYJE
Nustačius, kaip galėjo atrodyti Palangos kraštovaizdis prieš tūkstantį metų, pradėta įtarti, jog žmonės senovėje galėjo gyventi ir kitų reliktinių kopų viršūnėse. Tiesa, senovinių gyvenviečių pėd­sakų nebuvo rasta kalnelyje senojo parko pradžioje. Šis kalnelis yra neseniai supustyta kopa. Neap­tikta kultūrinių sluoksnių ir „Mažojoje Birutėlėje" – kopų gūbriuose į šiaurę nuo Birutės kalno. Bandant surasti senųjų gyvenviečių pėdsakus, 1990 m. vasarą buvo patikrintas nedidelis kalnelis parke, per 90 m į rytus nuo Birutės kalno. Jis yra už 100 m į pietus nuo Gintaro muziejaus. Kalne­lis gerai matosi nuo rūmų terasos, todėl grafas Tiškevičius ten kažkada buvo pasistatęs pavėsinę, o kalnelio rytiniame šlaite buvo įrengtas rūsys. Virš žemės paviršiaus kalnelis yra pakilęs tik apie 4,5 m, jo aikštelė nedidelė – apie 35X25 m. Kalne auga didelės pušys, o pakraščiuose yra tankus krūmynas. Ne taip seniai kalnelį pamėgo senosios pagonybės gerbėjai, ten pasi­statę aukurą. Čia Lietuvos atgimimo metais į savo tradicinius renginius rink­davosi ir Žemaičių kultūros draugijos Palangos skyriaus žmonės. Taip palaips­niui iki tol buvusiam bevardžiam kalneliui prigijo „Žemaičių kalnelio" vardas. Apie archeologinius radimus iš šio kalnelio niekas nebuvo girdėjęs, todėl ten rasti senovinės gyvenvietės sluoksniai ir senųjų palangiškių kapai buvo malo­nus netikėtumas archeologams. Kultūrinį sluoksnį smarkiai suardė vėlesni ka­pai, nežiūrint to, jo storis vietomis siekė iki 1 metro. Panašiai kaip ir Birutės kalno gyvenvietėje čia buvo išskirti 7 horizontai – rasti septynių skirtingų lai­kotarpių gyvenimo pėdsakai. Kalnelyje ir gyventa buvo tokiu pat laikotarpiu – nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio iki XIII–XIV amžiaus. Labai panašūs čia yra stovėję ir pastatai. Juose buvo ir kuršiški židiniai su prieduobėmis, ir mo­linės namų aslos pėdsakų, ir plūkto molio kupolinių krosnių padai, žiestos „Baltijos jūros" keramikos, moliniai audimo pasvarai. Įdomu, kad kuršiškas židinys su prieduobe čia buvo rastas ne seniausiuose, kaip Birutės kalno gyvenvietėje, bet vėliausiuose sluoksniuose. Tai galėtų rodyti gy­ventojų sudėties pasikeitimą šioje nedidelėje gyvenvietėje.
Žemaičių kalnelio nedidelėje ir neįtvirtintoje gyvenvietėje aiškesni buvo tik vieno pastato pėdsakai. Šis ir gretimi pastatai buvo palikti paskubomis – be įprastos keramikos ir molinių pasvarų, tarp kurių buvo puoštų štampeliais, tarp anglių buvo rasti sudegusios geležinės antkaklės su žalvario ir stiklo karoliukais fragmentai. Šie namai degė XI–XII a. Kultūrinio klodo pavir­šiaus radiniai sako, kad paskutinių Žemaičių kalnelio gyventojų būstai gaisro ugnyje žuvo XIII a. Po to kalnelis buvo apleistas, o po kelių šimtmečių priglaudė jau mirusius palangiškius.
Ketvirtoji senovinė Palangos gyvenvietė buvo prie Roužės.
Pagal archeologinių tyrinėjimų metu surinktus duomenis galime tvirtinti, jog gyvenvietėse prie Birutės kalno, Žemaičių kalnelyje ir prie Roužės kartu su vietiniais kuršiais gyveno ir svetimi žmonės. Jie bus atkeliavę iš vakarinio Baltijos kranto, iš Jutlandijos pusiasalio pietinės dalies ir aplinkinių regionų, kuriuose maišėsi germanų ir vakarų slavų kultūros.
Tik suradus jų kapus gana tiksliai galėtume pasakyti, iš kur buvo šie žmonės, kada jie pasirodė ir gyveno Palangoje. Deja, kol kas nežinia, kur jie laidojo savo mirusiuosius. Nežiūrint to, kad tyrinėto Palangos VIII–XIII a. kapinyno kapuose yra iš svetur atvežtų ginklų ir papuošalų, jis ski­riamas kuršiams, kurie gyveno Palangos pietinėje gyvenvietėje. Gal ten yra palaidoti ir tie vietiniai gyventojai, kurie buvo ateivių kaimynai Birutės kalno, Žemaičių kalnelio ir Roužės gyvenvietėse?
Archeologai Palangos istorijai dar neatidavė visos duoklės – dar nerastas kapinynas, kurio radiniai prieš daug metų buvo pakliuvę į Klaipėdos muziejų, dar laukia archeologų kapinynas, esantis į rytus nuo miesto. Pirmieji radiniai iš jo tik 1995 m. pasiekė muziejininkus. Kol kas nerasti žmonių, gyvenusių prie Birutės kalno, kapai. Apskritai, Palangos ankstyvųjų viduramžių istorija dar labai „skylėta" – daug ko nežinome ir galime tik spėti. Rašytinių šaltinių nėra ir vargu ar atsiras, todėl reikia toliau kasinėti archeologijos paminklus, ir tik tokių tyrinėjimų rezultatai leis perrašyti Palangos priešistoriją.