Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios istorijos fragmentai

 

Bronislovas Barauskas, Danutė Mukienė¹

 

* Kada buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia Palangoje, žinių neturima. Yra pagrindo manyti, kad ji čia galėjo būti jau XIV a. pab. ar XV a. pr. Kun. Vaclovas Strimaitis monografijoje rašo: „Reikia manyti, kad kryžiuočiai, įkėlę koją į Žemaitiją per visokias sutartis, pradedant 1382 m., ėmėsi šiokių tokių bažnyčios statymo darbų ar jų užmojų“.

* XV a. ant Birutės kalno buvo pastatyta Šv. Jurgio koplytėlė² .

* XVI a. prie Palangos bažnyčios kūrėsi parapija.

* Pirminį parapijos fondą sudarė 1550 m. Onos Jogailaitės fundacija: 3 valakai žemės ir nustatytos duoklės – rėtis rugių ir tiek pat miežių, penki grašiai ir vežimas malkų nuo valako.

* 1677 m. Palangos bažnyčios vizitacijos aktas – šiuo metu žinomas seniausias dokumentas, padedantis pagilinti žinias apie pirmuosius Palangos katalikų bažnyčios šimtmečius³. Šiame dokumente aprašyta vadinama antroji bažnyčia, pastatyta dar XVI a. pab. (rašytiniai šaltiniai nurodo, kad iki 1597 m. Palangoje buvo pastatyta bažnyčia, iškilusi vietoj anksčiau protestantų atimtos ankstesnės katalikų šventovės)⁴. Dokumente nurodoma, kad bažnyčios pastatas labai senas, skirtas Švč. Mergelės Marijos garbei, bet dar nekonsekruotas⁵ 

* XVII a. Šventojoje buvo pastatyta katalikų bažnyčia, kaip antras filialas Palangos parapijoje, bet ji čia neišsilaikė, nes „anapus Šventosios upės buvo Kuršo žemė“ (V. Strimaitis. Palanga, p. 12).

* 1665 m. vasario 10 d. Jono Kazimiero žmona Marija Liudvika naujai pertvarkė Palangos bažnyčios fundaciją: prie seniau skirtų 3 valakų pridėjo 6 valakus Paliepgirių kaime, papildomai nuo valako liepė tiekti po 4 lietuviškus grašius, porą vežimų malkų, po salantiškos „mieros“ saiką miežių ir rugių, o dvaras iš činčo turėjo pridėti 4 kapas lietuviškų grašių. Tuo metu Paliepgirių kaimo prievolės seniūnijai buvo panaikintos ir kaimas perduotas parapijos žinion, tad baudžiavą ėjo ne dvarui, bet parapijai (1770 m. Paliepgiriai turėjo 13 valakų, kurių 6 buvo apgyventi, o 7 tušti).

* 1762–1767 m., finansiškai remiant Palangos seniūnui Kristoforui Mirbachui bei parapijiečiams, tuometinio Palangos klebono Motiejaus Vilčevskio rūpesčiu buvo pastatyta nauja bažnyčia⁶, kurios vietoje XIX a. pab. buvo pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia, kuri pašventinta 1906 m. Klebono M. Vilčevskio pastatyta bažnyčia buvo kryžiaus plano, bazilikinio tūrio, pamatai mūriniai. Ją 1768 m. birželio 19 d. konsekravo Žemaičių sufraganas vyskupas Mykolas Chominskis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, šv. Jono Krikštytojo ir šv. Roko titulu⁷. Tą pačią dieną buvo pašventintas ir didysis altorius. Iš lauko bažnyčia buvo apkalta stačiomis lentomis, frontone buvo nutapytas Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo, o koplyčių frontonuose – šv. Roko ir Jono Krikštytojo paveikslai. Viduje buvo puikūs penki barokiniai altoriai. Viskas kainavę 4 786 timpas, kurių pusę padengė seniūnija, o kitą pusę – klebonas. Senąją bažnyčią nugriovus, jos buvusio altoriaus vietoje (dabartinio Palangos bažnyčios šventoriaus pietvakarinė dalis) buvo padaryta paminklinė lenta su įrašu – „Čia 1767 metų bažnyčios altoriaus vieta“.

* 1730 m. kovo mėnesį buvo sudarytas Palangos miesto inventorius (ūkinės knygos). Jame išvardyti gyventojai, sklypai, valakai ir už valdomą žemę mokamas mokestis. Viskas surašyta eilės tvarka. Jo viduryje įrašyta: „Seka mūrinė bažnyčia, klebonija ir j. m. Palangos klebono juridika“.

* Įsitvirtinant krikščionybei Lietuvos pajūryje, Palangos parapijos ribose buvo pastatytos trys koplyčios: Darbėnų, Šventosios ir Laukžemės. Darbėnų ir Laukžemės koplyčių-bažnyčių atsiradimą vaizdžiai „Žemaičių vyskupystėje“ aprašė vyskupas Motiejus Valančius: „Pusėj XVI a. (1620 m.) Darbėnuose pastrūnyta koplyčia, prikergta prie Palangos it duktė prie motinos, kunigą, pas ją gyvenantį, patys žmonės maitino. Pasiųstas nuo karaliaus Jono Kazimiero perveizėti Darbėnų valsčiaus Jonas Mikalauskis, išvydęs neturtą kunigo, pavedė jam daržus ir liepė valsčiui kuomet reikiant bažnyčėlę taisyti. Metuose 1737 lygia dalia perveizėtojas valsčiaus Kazimieras Solohubas, nuo karaliaus Augusto pasiųstas į Darbėnus, ne vien suteikė kunigui taip pat gabalą žemės, bet dar įsakė, kad valsčius piltų pyliavą ir neštų rinkliavą. Pagalop vyskupas Antanas Tiškevičius (1740–1762), atskiedęs nuo Palangos bažnyčios Darbėnų koplyčią, pakėlė ją į parakvijos bažnyčias ir liepė, kad pyliava nuo seno iš Darbėnų valsčiaus Palangos klebonui pilamą, jau nebe tam, bet Darbėnų klebonui kliūtų. Toks padalijimas, rods, nepatiko Palangos klebonui Varanavyčiai, bet negalėdamas prieš vyskupą stengtis, tylėjo“⁸.

* Apie Laukžemės bažnyčią M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašo: „Laukžemy 1639 metuose jau buvo koplyčia be jokio turto. Metuose 1754 Karolis Mirbachas padirbino naują bažnyčią, o Henrikas baronas de Mirbachas, lenkų jenerolas, 1793 metuose dovanojo tos vietos kunigui butą su žeme, apsiėmė algą kas metą mokėti, duoti medžio šilumai ir 30 vežimų šieno. Ant galo vyskupas Jūzupas (Juozapas Giedraitis, 1803–1838) atsikiedęs dalis Palangos ir Darbėnų parakvijas, įsteigė Laukžemio parakviją, kurioj nugis yra 1476 katalikai“ (M. Valančius. „Žemaičių vyskupystė“. - 1972, p. 191). Po minėtų pertvarkymų Palangos parapijos ribos nusistovėjo ir išliko nepakitusios iki mūsų laikų – Palangos parapija nusitęsia į šiaurę iki Latvijos, ribojasi su Laukžemės, Darbėnų, Kretingos ir Klaipėdos parapijomis. Vakaruose Palangos parapijos krantus plauna gintarinės Baltijos bangos.

* Kun. Vaclovas Strimaitis monografijoje „Palanga“ (p. ????) rašo: „Kokia pagarba supo kalną (Birutės – red. p.) iki 1753 metų, nežinia, tik tais metais buvo perkelta medinė Šventosios bažnyčia ir kalno viršūnėje sustatyta. Šventoji tada buvo suvargusi ir nepajėgė bažnyčios užlaikyti, tad ji pervežta čia tąja dingstimi, kad čia pagarba duodama plikam kalnui, kas primena pagonių paprotį, tad lai bus bent bažnyčia. Ji mažai kam buvo rūpima, nes mieste buvo mūrinė bažnyčia, nors jau beyranti. Tad ir ši buvo apleista, ir Ig. Masalskis liepė ją nugriauti. Jos vietoje buvo pastatytas medinis kryžius. Kai jis sugriuvo, 1869 m. išmūryta raudonų plytų pseudogotinė koplyčia. Aštuonkampio pastato projektą su kontroforsais paruošė K. Mejeris. Koplytėlės statytojas buvo klebonas K. Steponavičius, tuometinis dar ir Kuršo dekanas. Įpusėti darbai buvo sustabdyti dėlei skundų, bet po ketverių mėnesių vėl leista užbaigti. Viduj ji turi arabiškos altanos požymių: tarsi lieknomis aštuoniomis kolonėlėmis remtųsi baldachimais“.

* Palangos parapija XVIII a. pr. priklausė Skuodo dekanatui.

* Iki 1796 m. dabartinės Palangos bažnyčios šventoriaus vietoje buvo kapinynas.

* Pirmuosius duomenis apie Palangos parapiją randame jau minėtoje M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystėje“. Ten „toblyčioje“ (p. 212) rašoma apie Palangos parapijos „padėjimą 1841 metuose“. Rašoma, kad Palangos „parakvijos“ bažnyčios klebonas – Antanas Milevskis, prie bažnyčios yra 16 valakų žemės. Kunigas per metus gauna 67 rub. 13 kap. pelno, bažnyčiai priklauso 26 žmonės, parapijoje –146 gyventojai (kiemai), 1 686 parapijiečiai. Klebonija vidutinė, žemė smiltėta. Nurodoma, kad altariją įsteigė Stanislovas Vaina 1609 m. altarista dirbo Jūzapas Bielskis.

* Statybinė medžiaga dabartinei Palangos katalikų bažnyčiai buvo pradėta ruošti 1897 m.

* Bažnyčios kertinis akmuo pašventintas 1899 m. rugpjūčio 22 d.

* Akmenskaldis Petrauskas iš jūros traukė bažnyčios statybai reikalingus akmenis ir medžiais grįstu keliu vežė į darbų aikštelę, ten pagal brėžinius tašė, gaudamas už darbą 726 rublius. Mengelis 1898 m. pradėjo mūryti pamatus (šie darbai užbaigti 1900 m., kainavo 4 000 rublių – tryliktąją visų išlaidų dalį). Vėliau bažnyčios darbams vadovavo klaipėdiškis Andziulis iš Klaipėdos.

* 1901–1904 m. buvo mūrijamos bažnyčios sienos.

* 1905 m. pradėtas statyti bažnyčios bokštas. Jis apdengtas vario skarda (meistras Fidleris), pargabenta iš Peterburgo (skarda kainavo 3 500 rublių).

* Senasis šventorius, jo akmeninė tvora naujosios bažnyčios ansambliui netiko, todėl jie buvo išardyti ir suformuotas naujas šventorius, kuris aptvertas iš plytų sumūryta tvora. Iš Vytauto gatvės pusės, virš mažųjų vartų, yra įrašas romėniškais skaitmenimis: M.C.V.VII = 1907 m.

* Statybos darbai, prasidėję 1899 m., tęsėsi iki 1907 m.

* Palangos bažnyčia pašventinta 1906 m. spalio 13 d. (tuo metu vidaus darbai dar nebuvo užbaigti – trūko grindų, altorių ir kitų reikmenų; jie vėliau buvo perkelti iš senosios bažnyčios, kuri, vykstant naujosios statybai, nebuvo nugriauta).

* Bažnyčios statybos darbus nuo jų pradžios iki pabaigos koordinavo Palangos klebonas Juozapas Šniukšta.

* Dabartinės Palangos katalikų bažnyčios projekto autorius – Liepojoje gyvenęs švedų architektas Karlas Karolis Liudvikas Strandmannas (dažniausiai literatūroje, taip pat ir šiame leidinyje minimi tik du jo vardai – Karlas Eduardas – red. p.). E. K. Strandmannui už projekto sukūrimą buvo sumokėta 1 300 rublių, o Mesinonovui už projekto pakoregavimą – 200 rublių (jis naujai projektavo kapitelių viršų ir chorų baliustradą, nes E. K.  Strandmano plane baliustrada buvo numatyta tokia pat, kaip ir šventoriaus).

* Miško medžiagą Palangos naujosios bažnyčios statybai skyrė grafas Feliksas Tiškevičius. Dalis plytų, panaudotų bažnyčios statybai, degtos to paties grafo plytinėje (veikė Vilimiškės dvare). Karnizų ir linijų išryškinimui reikėjo pagaminti 18 rūšių plytų. Dalis jų – iš Vilimiškės dvaro, kitos – iš Klaipėdos krašto („Pormulių“ plytinės).

* Šventoriaus geležiniai vartai pagaminti Liepojoje. Jie kainavo 600 rublių (vartų apačia yra nupjauta, todėl jie yra praradę savo ankstesnį grožį).

* Iš viso naujosios bažnyčios statybos ir šventoriaus sutvarkymo darbai kainavo 53 157 rublius, neskaitant žaliavų, dalies plytų kainos ir parapijiečių darbo. Palangos parapija buvo neturtinga, todėl bažnyčios statybai skyrė tik 1 500 rublių, t. y. tiek, kiek reikėjo užmokėti už projekto sukūrimą). Didžioji dalis bažnyčios statybai reikalingų lėšų buvo surinkta Palangos klebono Juozapo Šniukštos sumanumo dėka. Jo rūpesčiu buvo organizuojamos rinkliavos net kaimyninėse parapijose. Nemažai lėšų surinkta iš Palangoje vasarojančių poilsiautojų. Kurhauze vienas Varšuvos profesorius poilsiautojų pramogų metu ruošdavo viešas paskaitas, o už darbą surinktas lėšas skirdavo bažnyčios statybai. 1901 m. liepos mėnesį St. Čiurlionis Palangoje surengė koncertą, kurio pelnas buvo skirtas bažnyčios statybai.

* Žymiausi bažnyčios fundatoriai buvo:

Palangos grafai Tiškevičiai (neskaitant žaliavų, jie dar paaukojo 5 000 rublių);

Marija Gussa Diuben – 5 000 rublių;

Borkovskiai (Vilnius) per vyskupą Roppą paaukojo 5 900 rublių;

Valentinavičius (Peterburgas) – 1 675 rublius;

Vyskupas M. Paliulionis (Telšiai) –1 000 rublių;

Smislevičius – 1 000 rublių.

* 1906 m. pradėti Palangos bažnyčios vidaus įrengimo darbai.

* Geležinius langų rėmus pagamino Zubavičiaus.

* Virš didžiojo altoriaus K. E. Strandmanno projekte vitražų nebuvo numatyta – ten trijose plokštumose turėjo būti trys dideli paveikslai. Jie ir buvo nupirkti. Bet tai nepatenkino nei statytojų, nei meno žinovų. Europoje tokiose gotikos bažnyčiose, kur didysis altorius neiškyla į skliautų aukštumą, tarpą dažniausiai užpildo vitražai, tad ir čia, Palangoje, buvo nutarta vietoj paveikslams numatytų vietų iškirsti langus ir sudėti vitražus. Juos už 1 500 rublių Krokuvoje pagamino Zelenskis. Vitražai buvo įstatyti 1914 m.

* V. Strimaitis savo darbe apie Palangą rašo, kad 1904 m., kai buvo mūrijamos Palangos bažnyčios sienos, buvo susitarta su J. Monna, kad jis Prancūzijos pietuose (Tulūzoje), savo marmuro dirbinių ateljė, už 3 711 rublių pagamins du šoninius altorius, sakyklą ir presbiterijos baliustradą. Ekspeditorius Abelčijani pargabeno marmurinius dirbinius į Klaipėdąir gavo už tai 407 rublius. 1907 m. altoriai buvo sumontuoti. Klebonas J. Šniukšta, apžiūrėjęs juos, tarė: „Šie altoriai tik koplyčiai, bet ne tokiai bažnyčiai“ (jie buvo gerokai mažesni, negu buvo numatęs klebonas). Taip atsitiko dėl užsakovo ir altorių meistro nesusikalbėjimo: J. Monna buvo paprašęs už palangiškių užsakytus pagal jau turimus brėžinius gaminamus marmuro šoninius altorius sumokėti 5 000 rublių. Klebonas J. Šniukšta paprašė nuolaidos – kainą sumažinti trečdaliu. J. Monna, nesuprasdamas sandėrio esmės, sutiko padaryti trečdalį, tad ir atsiuntė į Palangą altorius, trečdaliu mažesnius... Todėl šoniniai altoriai ir skęsta bažnyčios erdvėje, bet ne taip jau pastebimai, nes jie su sakykla ir baliustrada sudaro ansamblį. Didįjį altorių prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pagaminęs tas pats J. Monna, bet, nesuspėjus altoriaus atvežti, karo metais kartu su J. Monnos dirbtuvėmis buvo sunaikintas. Po karo klebonas J. Šniukšta Prancūzijoje užsakė naują marmurinį didįjį altorių. Jis buvo padarytas, atvežtas į Palangą ir iki šiol puošia bažnyčios presbiteriją. Tarp Lietuvos periferijos bažnyčių Palangos marmuriniai altoriai yra vieni vertingiausių.

* Bažnyčios terekoto grindis padarė „Marivill“ firma (grindys kainavo 2 056 rublių).

* Pirmuosius vidaus medžio dirbinius padarė šiauliškis Zagorskis Šiauliuose, kitus (suolus ir kt.) 1971–1973 m. – palangiškis Andriejus Liebus. Klausyklas – palangiškis medžio meistras Ignas Vilkas.

* Bokšto kryžius, durų ir varpų geležinius dirbinius pagamino kalvis Kliausneris.

* 1909 m. bažnyčios vidaus darbai, neskaitant vitražų, buvo užbaigti. Bokšte paliktos laikrodžiui skirtos angos kurį laiką buvo užkaltos ciferblatą imituojančiomis lentomis.

* Tikinčiųjų skaičius Palangos parapijoje: 1857 m. – 1 295; 1859 m. – 1 238; 1860 m. – 1 155; 1861 m. – 1 248; 1879 m. – 1 400; 1883 m. – 1 795; 1905 m. – 1 736; 1909 m. – 1 736; 1919 m. – 1 700.

* Po 1863 m. sukilimo Palangos parapija prijungta prie Kuršo dekanato (jam priklausė iki 1921).

* 1923 m. rugsėjo 27 d. įvyko pirmasis visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas. Jo metu Palangos valsčiui priklausė: Palanga – 2 039 gyventojai; Senoji Palanga –178, Virbališkės palivarkas – 10, Joskaudai – 115, Kunigiškiai – 145, Kontininkai – 629, Monciškės – 129, Paliepgiriai – 131, Šventoji – 410, Užkanavės – 117, Užpelkiai – 98, Vanagupė – 99, Valteriškės palivarkas – 25, Vilimiškės dvaras – 138, Virkštininkai – 37, Želvių dvaras – 64, Žibininkai – 108.

* Palangos valsčiuje 1923 m. buvo 4 053 gyventojai, iš jų 2 750 – katalikų, 1926 m. –1 955, 1939 m. – 2 179 katalikai (nuo 1940 m. Palangos parapijos tikinčiųjų statistika nevedama).

* 1899 m. šiaurinėje Birutės kalno pusėje grafų Tiškevičių rūpesčiu įrengta Lurdo grota. Jos nišoje buvo Lurdo Dievo Motinos statula. Nepriklausomos Lietuvos metais prie Palangos Lurdo vykdavo nemažai renginių, taip pat ir katalikiškų.

* Jurgis Žitkevičius savo atsiminimuose rašo: „Kai 1901 metais patekau į Palangą, parko rūmų įrengimų darbai buvo baigti... Birutės kalnas tada jau irgi buvo sutvarkytas kartu su parku – žemai išvedžioti takai, padaryti laiptai į kalną. Kalno viršuje buvo pastatyta aštuonkampė raudonų plytų koplytėlė. Viduje buvo altorius su Marijos paveikslu, iš šono stovėjo statulų. Stiklinės durys paprastai būdavo užrakintos, bet lankytojai per jas matydavo altorių ir pasimelsdavo. Koplytėlė buvo atvira sekmadieniais popietinėmis valandomis, kada daugiau būdavo lankytojų“.

* 1921 m. Palangos parapija vėl buvo prijungta prie Skuodo dekanato.

* 1925 m. įkurtas Palangos dekanatas.

* 1926 m. balandžio 4 d. įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, Palanga priskirta Telšių vyskupijai.

* Nuo 1926 m. Palanga – Palangos dekanato centras.

* 1929 m. prelatas dr. Jurgis Galdikas, kilęs iš kaimyninio Lazdininkų kaimo, dar būdamas Telšių kunigų seminarijos inspektorius ir dėstytojas, ant Šventosios upės kranto, už pusantro kilometro nuo besikuriančio žvejų uosto, Būtingės kaime, savo sesers Monikos Kaunienės sodyboje pastatė medinę bažnyčią (projektą padarė pats statytojas), iš lauko ir vidaus ją apkalė lentomis, stogą apklojo cinkuota skarda. J. Galdikas bažnyčiai davė vardą – „Stella Maris“ (lot. Marija, Jūrų žvaigždė); titulą išreiškia virš altoriaus esantis meniškas paveikslas. Kun. J. Ilskiui dirbant Palangos vikaru ir kapelionu (1935–1938), buvo pavesta sudaryti naują Šventosios parapiją, nustatyti jos ribas. Taip jis tapo Šventosios parapijos organizatoriumi ir pirmuoju bažnyčios administratoriumi. Parapijos ribų nesuspėta sudaryti. Bet ir toliau buvo skiriami Šventosios kunigai – kapelionais vadinami bažnyčios rektoriai. Jais yra buvę šie kunigai: Vaclovas Stankūnas (1938–1940), vėliau – Juozpas Gasiūnas, Teodoras Jokūbauskas, Antanas Račkauskas. 1948 m., bažnyčių registravimo metu, buvo sudarytas valdžios patvirtintas Šventosios bažnytinis vykdomasis komitetas ir bažnyčia įregistruota kaip veikianti. Jos vykdomojo organo pirmininku iki pat mirties buvo Vincentas Japertas (1885–1976). Nuo 1977 m. pirmininkės pareigas ėjo uoliai bažnyčiai pasišventusi Liudvika Glinskienė (g. 1899). 1948–1960 m. Šventąją aptarnavo Laukžemės klebonas. Nuo 1961 m. jos klebonais ilgą laiką buvo Palangos klebonai. Šventosios bažnytėlėje pamaldos buvo laikomos vasaros sezono metu kas sekmadienį. Bažnyčioje yra du vietinės reikšmės dailės paminklai: Šv. Kazimiero  paveikslas (autorius nežinomas, XIX a. pab., aliejus, drobė) ir varpas (žalvaris). Ant varpo yra įrašas „Mark Ulman, Karaliaučius 1608 m.“ Šis varpas yra vienas iš seniausių mūsų krašte, jis senesnis ir už visus Palangos bažnyčios varpus.

* 1931 m. spalio 27 d. pradėjo veikti kan. Kazimiero Prapuolenio rūpesčiu įrengtas Palangos bažnyčios bokšto laikrodis (pagamino Firma C.F. Rochltz, Gross-Uhren- Fabrik, „Berlin“, laikrodis kainavo 3 800 litų). 1978 m. varinės skardos laikrodžio ciferblatas pakeistas nerūdijančio plieno, aptraukto nikeliu, ciferblatu.

* 1938 m. gegužės10 d. Palangą nusiaubė didžiausias gaisras miesto istorijoje. Ugnis, prasidėjusi iš klebonijos, sunaikino apie pusę miesto pastatų, tarp jų ir istorinės vidurinės mokyklos, kurioje anksčiau mokėsi iškilūs krašto šviesuoliai, rūmus.

* Sovietmečiu parapijai atstovavo bažnyčios vykdomasis komitetas.

* 1983 m. Didžiojoje Palangoje gyveno apie 6 000 katalikų.

* Vokietijai užpuolus Sovietų sąjungą, pirmąją karo dieną (1941 m. birželio 22-ąją), apšaudant Palangą, stipriai nukentėjo bažnyčia. Tuo metu Palangos klebonu dirbęs kun. Jonas Ilskis savo dienoraštyje taip aprašė karo pradžią kurorte (tekstas pateikiamas sutrumpintas): „Vos tik saulės spinduliai palietė bokšto viršūnę, kaip ugnį ir mirtį nešantys artilerijos sviediniai perskrodė Palangos padangę. Ši atsivėrusi pragariška ugnis su trumpomis pauzėmis truko iki 10 valandos. Apie 10 valandą Palangos gatvėse pasirodė vokiečių kariai. Jie, niekieno netrukdomi, išdidžiai, kaip „pergalėtojai“, žengė Vytauto gatve. Palanga gi tuo metu lyg pašautas, parkritęs žemėn žvėris kraujavo ir parako dūmais alsavo. Pirmieji karo šūviai kaip tik buvo nukreipti į bažnyčią ir jos rajoną. Vermachtas, matyt, žinojo, kad klebonijoje buvo įsikūrę tarybiniai kariai. Klebonijoje, tiesa, ir buvo karių štabas, bet klydo, manydami, kad kariai bažnyčios bokštą naudoja žvalgybai. Tuo pretekstu taip intensyviai apšaudė bažnyčią ir jos rajoną, kad jame neliko nė vieno sveiko pastato. (...) Apšaudant miestą, bažnyčia buvo apdraskyta iš išorės ir vidaus, sudaužyta, apgadinta daug bažnyčios vidaus įrengimų. Stambaus kalibro sviedinys pataikė į bažnyčios kryžminį kampą (antroje kondignacijoje), išvertė kampinę sieną su dviem langais, sugriovė patį centrinį lubų skliautą ir 3–5 gretimus lubų kvartalus. Kiti, mažesnio kalibro sviediniai, pramušdami vieną bokšto rozetę, bokšto viršutinius langus, patekę į vidų, sugriovė dar vieną kvartalą skliautų virš vargonų, sudaužė ir sujaukė pačius vargonus. Viduje sprogę sviediniai oro smūgiais ir skeveldromis išpūtė ir sunaikino langus, neišskiriant ir vitražų. Kai kurie langai buvo išnešti su visomis pertvaromis, švininiai rėmeliai sutraukyti, sunaikinti. Krisdamos lubos su sunkiais betono bunkeriais sunaikino krištolinį žirandelį, elektros instaliaciją, marmuro sakyklą, 5 ąžuolinius suolus, visa kita apdraskė skeveldros. Nukentėjo ir altoriai: didžiajam nuvertė dešinį sparną ir aplaužė bokštelius, Švč. Jėzaus Širdies altoriui nuvertė du smailius bokštelius ir jį nudažė plytų dulkėmis raudona spalva, Švč. Mergelės Marijos Maloningosios altoriaus laiptai buvo sudaužyti, sužalota statula – nulaužta ranka, visa statula užgauta skeveldrų. Griūdamos lubų skeveldros sudraskė šv. Juozapo paveikslą šv. Jurgio altoriuje, be to, aplamdė ir patį altorių (medinį). Buvo apgadintos grotelės: išverstos durelės, pramušta stalo mensa ir klūpėjimo lenta. Buvo sunaikintas ir bokšto įrengimas: pertvaros, lubos ir laiptai, nukirstos medinio bokšto sijos, atsparos. Po apšaudymo bažnyčios vidus atrodė labai liūdnai: visos sienos, likusios lubos, kolonos, karnizai buvo skeveldrų apdraskyti, sutrintų plytų raudonomis dulkėmis apnešti, atrodė lyg prismilkęs kaminas. Ne kiek dailiau bažnyčia atrodė ir iš lauko pusės. Labai nukentėjo stogas: skardos stogas buvo nusėtas skeveldrų – sudraskytas, tarsi audros suplėšytas žvejų tinklas, oro smūgis jį išpūtė lyg baldakimą, nukirstų sparų ir balkių dalys stypsojo apnuogintos. Bažnyčios sienos taip buvo skeveldrų apdraskytos – ten sunku buvo rasti dar sveiką vietą. Septyniose vietose buvo išversta šventoriaus siena. Nuversta frontinių vartų viršutinė dalis. 1942 m. didžioji dalis bažnyčiai padarytų žaizdų parapijiečių ir klebono didžiulio darbo dėka buvo užgydyta.

* 1944 m. spalio pradžioje Palanga vėl atsidūrė fronto sūkuryje. Traukdamiesi vokiečiai naikino visa, ką galėjo ir suskubo. Palangos gyventojai ryžosi saugoti ir ginti Palangos paminklus, žymesnius pastatus, tarp jų ir bažnyčią, pašto rūmus, mokyklą. Gyventojai budėjo dieną naktį. Kai tik pajusdavo besiartinantį pavojų, varpų balsų pažadinti, bėgo savo šventovės ir pastatų gelbėti.

* 1944 m. spalio 10 d. 12 val. sovietų kariuomenės tankistai įsiveržė į miestą ir sustojo ant plento ties paštu ir bažnyčia. Besitraukiantys vokiečiai nebešaudė. Po kelių minučių tankistai dėl neaiškių priežasčių atsitraukė Kretingos link ir pradėjo dar apšaudyti miestą, taikydami vėl į bažnyčią, ypač į bokštą. Matyt, buvo spėjama, kad ten dar gali būti priešo žvalgyba. Sviediniai smarkiai apgadino bažnyčios bokštą, bet jis išsilaikė nenugriuvęs. Miestas buvo apšaudomas apie dvi valandas ir tik po to sovietų armija vėl įžengė į Palangą. Fronto metu žuvo penki civiliai asmenys. Jie palaidoti Palangos šventoriuje (1983 m. ant jų kapo padaryta paminklinė lenta, kurioje yra įrašas „Visai žmonijai, Viešpatie, taiką ir ramybę duoti teikis“).

* Fronto linijai nutolus, bažnyčios komitetas vėl ėmė rūpintis bažnyčios remonto darbais. Laikinai buvo aptvarkytas bokštas, sviedinių pramuštos stogo skylės užkaltos lentelėmis, nes tuo metu nebuvo galima gauti varinės skardos, virš laikrodžio nugriauta mūro trikampio viršūnė taip pat buvo užkalta lentomis, kad lietus negadintų mūro. Kiti, ne taip skubūs darbai, buvo palikti vėlesniam laikui. Sukaupus lėšų, gavus reikiamų medžiagų, bažnyčia kasmet buvo remontuojama – šalinami sugriovimų pėdsakai. Daug darbų nuveikta parapijai vadovaujant kun. Jonui Ilskiui.

* Kun. T. Poškai (1948–1950) klebonaujant, pristatyti keturi suolai (A. Liebaus darbas), įsigytas naujas Velykinis karstas.

* Kun. J. Šukiui (1950–1953) klebonaujant, sutvarkyti apgadinti langai, užtinkuotos ir padažytos skeveldrų išdaužtos sienos, suremontuotas bokšto laikrodis, padarytos dviejų šonų prieangių pertvaros – vidinės ąžuolinės durys (Tallat-Kelpšos darbas).

* Kun. A. Valantinui (1953–1955) klebonaujant, padarytos vidinės vidurinio prieangio ąžuolinės durys.

* Kun. L. Veselio darbo Palangoje metais (1955–1959) padirbintos Kryžiaus kelių stotys.

* Kun. J. Dambrauskui vadovaujant (1959–1961), sutvarkytas bokštas ir stogas.

* Kun. K. Klovui (1961–1970) klebonaujant, suremontuotas ir nudažytas stogas, pertvarkytos apgriuvusios šventoriaus sienos, pertvarkytas ir perkeltas Velykinis karstas į didįjį altorių.

* Kun. kan. J. Beinoriaus darbo Palangoje metais (1970–1975 10 20) atliktas bažnyčios kapitalinis remontas, sutvarkyti pamatai, atnaujinta mūrinė šventoriaus tvora, atnaujintas ir peršlifuotas tvoros cementinis stogelis, suremontuota „broma“ ir geležiniai jos vartai. Šventoriuje aplink bažnyčią pakloti platūs cemento plytų takai ir apsauginės pamatų nuolaidos, išryškinta senosios bažnyčios didžiojo altoriaus vieta, uždėta ant kapo memorialinė lenta bažnyčios statytojui prelatui J. Šniukštai. Bažnyčios rūsys išvalytas, pašalinant dar nuo bažnyčios statybos laikų užsilikusias statybines atliekas, išlygintos ir ištinkuotos sienos ir įrengtos patalpos zakristijonui ir skalbėjai bei skalbyklai. Bažnyčios viduje nuvalyti balto marmuro altoriai, sienos. Panelė ir karnizai perdažyti raudona ochra. Pereinamojoje zakristijoje padarytos gotiško stiliaus ąžuolinis altorius (A. Liebaus darbas), kuriame pastatytas Švč. Mergelės Marijos statula, pargabenta iš F. Tiškevičiaus rūmų koplyčios. Padirbinta dešimt ąžuolinių didžiųjų suolų bažnyčios navoj (tiek jų dar trūko) ir du suolai presbiterijoje. Visoje bažnyčioje pagal sienas ir tarp klausyklų padirbinti žemesni ąžuoliniai suolai, liaudies vadinami „benkiai“ (A. Liebaus darbas). Pagal specialų užsakymą iš šviesios nerūdijančios skardos bažnyčios apšvietimui pagaminti penki šviestuvai-žirandeliai ir 14 trišakių žvakidžių aplink bažnyčią (skirti išryškinti bažnyčios konsekracijos taškams). Bažnyčios išorėje naujai perdengtas abiejų šoninių bažnyčios navų ir zakristijų skardinis stogas; didžiosios navos stogo skarda liko nekeista, tik perdažyta. Trys didieji brandmūriniai ir šoninių navų kontroforsai daugelyje vietų naujai permūryti, apskardinti. Skarda nudažyta. Bažnyčios sienose ištrupėjusios plytos iškaltos ir į jų vietą įmūrytos kitos.

* Prel. dr. B. Barauskui klebonaujant (1975 10 20–1983), toliau buvo tęsiami bažnyčios kapitaliniai remonto darbai. 1976 m. peržiūrėtos išorinės bokšto sienos ir nudažytas visas bažnyčios stogas, antrą kartą perdažytas 1978 m. 1976–1978 m. pastatyti nauji 16  registrų vargonai, kuriuos padarė inžinierius Eduardas Alekna, jiems panaudojęs ir senųjų vargonų, perkeltų iš medinės bažnyčios (karo metais sudaužytų ir sujauktų), dar tinkamas dalis (senieji vargonai tebuvo 7 registrų ir tinkamų dalių mažai buvo likę).

* 1977 m. įsigytas naujas, bažnyčiai tinkantis Velykinis karstas.

* 1977–1978 m. meistrai, vadovaujami kun. kan. F. Valaičio, dvigubais stiklais įstiklino bažnyčios langus, kurių išoriniai yra 5–7 mm, vidiniai – spalvoti, vitražo imitacijos. Už  Didžiojo altoriaus vitražinius langus (bažnyčios papuošalus) sutvirtino, įstiklindami iš lauko pusės storu 7mm stiklu ir uždėdami metalinį tinklelį.

* 1979 m. išdažytas visas bažnyčios vidus.

* 1980 m. nudažyti senieji bažnyčios mediniai altoriai, esantys abiejose kryžminėse koplyčiose (R. Idzelio darbas).

* 1981 m. įsigytas Betliejus, bažnyčioje įvestas šildymas.

* 1982 m. antiseptikuotos pastoginės medžio dalys, sutvarkytas bokšto vidus, nudažytos visos bokšto medinės dalys.

 

 1 Tekstas parengtas pagal duomenis, paskelbtus kunigo Vaclovo Strimaičio darbe „Palanga“ ir kunigo dr. Bronislovo Barausko darbe „Palanga. Šimtmečių epizodai“ (1983–1984) bei paskutiniaisiais metais surastuose Palangos bažnyčios archyviniuose dokumentuose, vizitacijų aktuose.

 2 Vadovas aplink Lietuvą. - 1938, p. 354.

 3 Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (toliau – KAKA), Sign. 139, 1677 m. Palangos bažnyčios vizitacijos aktas, l. 547v – 556v.

 4 Kazys Misius, Raimondas Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios. - Vilnius, 1993, p. 377.

 5 KAKA, Sign. 139, l. 548

 6 Kazys Misius, Raimondas Šinkūnas., min. veik., p. 37; Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 669, ap. 2, b. 221, l. 379v – 402, 1806 m. Palangos bažnyčios vizitacijos aktas, l. 397v

 7 LVIA, f. 669, ap. 2, b. 249, l. 90 – 97, 1837 m. Palangos bažnyčios vizitacijos aktas, l. 90; f. 1671, ap. 4, b. 44, l. 392 – 398, 1844 m. Palangos bažnyčios vizitacijos aktas, l. 392; Palangos bažnyčios archyvas (toliau – PBA), 1775 m. Palangos bažnyčios vizitacijos aktas (lapai nenumeruoti).

 8 Motiejus Valančius. Žemaičių vyskupystė. - 1972, p. 163.