Kuo mes įdomūs pasauliui?

Ką ir kaip seniau šokdavo Žemaitijoje?

 

Eugenija Venskauskaitė

 

Turbūt niekam nekyla abejonių, kad lietuviai – tauta, mėgusi vakarėlius, gegužines, vakaruškas. Kai užkalbinęs vyresnio amžiaus, tradicinėje aplinkoje gimusį ir augusį žmogų paklausi apie vakaruškas, iškart nostalgiškai sužvilga jo akys ir išgirsti: „Oi, tai būdavo..."

Rašinio tikslas – trumpai pristatyti tai, kas būdinga pasilinksminimo vakarėliams Žemaitijoje, remiantis vyresnio amžiaus (t. y. XX a. pradžioje gimusių) kaimo žmonių prisiminimais.

Pirmiausia norėtųsi pasidžiaugti, kad Žemaitija – regionas, iš kurio į archyvus yra pakliuvę daugiausia pavadinimų šokių, kad čia nemažai tokių šokių, kurių nežino kiti kraštai (regionai?). Taip atsitiko galbūt dėl to, kad dalis Vakarų Europos šokių į dvarus atkeliavo tiesiai iš Rytprūsių (kitur Lietuvoje – dažniausiai per Lenkiją ir Rusiją). Vien tik Žemaitijoje šokamas Jonkelis, Šeinas (kadrilinio tipo šokio variantai). Tik žemaičiai žinojo Kadagį, Latišą-Lakišių, Lestingj-Blezdingėlę, Lelenderj-Uolinderį, Marcelę, Va-jauną, Vokietuką, žaidė Šarką ir kt. Jei visuose Lietuvos pakraščiuose (mažiau yra duomenų apie Vidurio Lietuvą) tūnojo ir mėgo Aleksandrą, tai žemaičiuose atrasime daug kitų figūrinio valso variantų: tai ir Vilties valsas, ir Saliamono (Sulamo) valsas, ir Monietų valsas bei kiti. Neabejotina, kad juos amžiaus pradžioje parsivežė Peterburge mokęsi studentai. O štai daug kur Lietuvoje žinomo Mėnesėlio, arba Pliauš–kučio, variantus šiaurės žemaičiai vadina Pačtaljonu, Žydelka arba Papliauška. Pietų Žemaitijoje atrasime įdomią Anės polką. Iš Kvėdarnos apylinkėse užrašyto varianto paplito visų folklorininkų pamėgta Gre(i)čenikė, nuo vakarinės Kelmės–Šiaulių krašto pusės – Oyvataro, Gyvato, Gyvatuko variantai. Sąmoningai nesuminėjau visų vien Žemaitijai būdingų šokių, nes šokti žemaičiai tikrai mėgo, ir šoko viską, kas jiems patiko. Jei paklaustume vyresniųjų, kokie populiariausi buvę prieškario šokiai, visų pirma paminės valsą, polką ir... krakoviaką. Nereikia stebėtis, nes šį šokį pamėgo visa Lietuva, galtik melodija liko kitatautiško atspalvio, o šoka kiekvienas savo, visiškai lietuvišką variantą.

Kaip visoje Lietuvoje, taip ir čia, pasilinksminimų vakarėliai (jie galėjo turėti įvairių tarmiškų pavadinimų) dažniausiai vykdavo savaitgalį, dažniausiai sekmadienį, kai jaunimas, grįžęs iš bažnyčios, pavalgydavo, apsiruošdavo. Prasidėdavo dar su šviesa, apie 18–19 vai., dažniausiai didesnėje troboje, kur medinės grindys, kur yra dukterų (nors nebūtinai). Tik vasarą gegužinės būdavo rengiamos lauke. J pasilinksminimą savame kaime dažniausiai sueidavo be atskiro pakvietimo, užtekdavo vien žinios, tačiau į svetimus kaimus merginoms be specialaus atskiro pakvietimo eiti buvo nepatartina.

Kuo dar saviti žemaičiai? Skuodo, Kretingos, Plungės apylinkėse vakarėliai vykdavo ne šiaip sau, o „tvarkingai" – turėdavo nuolatinį šokių vedėją ir ratelių užvedėją, o pats vakaras vykdavo tam tikra tvarka – trys šokiai, trys rateliai, vėl trys šokiai, trys rateliai ir t. t. Muzikantai turėdavo klausyti šokių vedėjo ir groti tik tuos šokius, kurių jis paprašydavo. Negražiai šokantį, besistumdantį šokių vedėjas turėdavo teisę išprašyti lauk ar bent jau pasakyti griežtą pastabą. Ratelių užvedėją paprastai tapdavo balsingiausia ir gerą atmintį turinti mergina, jdomu pažymėti dar ir tai, kad žemaičiai savo vakarėliuose ne itin mėgdavo atvirai demonstruoti savo jausmus – atrodo, buvę privalu šokdinti ne vien sau nusižiūrėtąją.

Vakarėliuose būdavo pardavinėjami bilietai, o grodavo kartais ir dūdų orkestrai. Beje, ir armonika ne visur laikyta „garbingu" instrumentu – apie Ylakius sakydavo, kad ja tik ubagai groja, – tad neretai grodavo bandonija, pritariant smuiku, būgnu, boseliu, ar kitokios sudėties kapelija.

Kiek plačiau apie Jonkelį, Šeiną:

Jonkelis – keturių, dažniausiai kvadratu sustojusių porų šokis, labiausiai paplitęs Skuodo, Plungės, Kretingos, Mažeikių, Telšių rajonuose. Savo figūromis skiriasi Daužtinis, Juodasis, Kertinis, Lendamasis, Našlinis, Suktinis ir dar balažin kokių pavadinimų jonkeliai. Labiausiai juos mėgo šokti patalkių vakaruškose. Norinčių šokti susidarydavo eilės, kartais net muštynės kildavo: atsirasdavo koks turtingesnis ūkininkaitis, sumokėdavo muzikantui už grojimą, sutardavo su trimis bičiuliais, išsirinkdavo šokliausias merginas, – kitiems tik žiūrėti ir seilę varvinti likdavo.

Jonkelį šokti labai smagu, nes jis trunka ilgai, ir kiekvienas iš aštuonių šokėjų paeiliui tampa visų pasikartojančių figūrų vedliu. Tik stebėti – greitai pabosta (tai turėtų atminti ir šiuolaikiniai jaunimo folkloro ansambliai, kartais piktnaudžiaujantys šių šokių gausa, bet tarp šokančiųjų neturėdami nė vieno ryškaus, ekspresyvaus, charakteringo šokėjo). Senieji šokėjai ir muzikantai taip yra bandę šio šokio charakterį nusakyti: „cip cip cip pagal taktą žirkliuo–ja", „kiūst, kiūst kaip gaidys kiekvienas iškelta galva galėdavo vaidinti". Šokdavo jonkelį dažniausiai paprastuoju žingsniu, kiek sulenktomis per kelius, tačiau judriomis kojomis, energingai, tačiau ant galvos tarsi „stiklinę nešdami".

Šeiną žinojo Šiaulių, Kelmės, Žagarės, Joniškio šokėjai. Jį galėjo šokti dvi, keturios poros, arba bet koks lyginis porų skaičius, sustojus ne tik kvadratu, bet ir eilė priešais eilę.

Kad galėtume aptarti ratavimo būdų paplitimą, reikėtų išsamesnių jų tyrinėjimų. Ratelių tekstiniai variantai pakankamai paplitę visoje Lietuvoje, tik gal kai kurių melodijos savitesnės, „žemaitiškos". Kaip ir kitur, kartais išradingesnės merginos pačios sukurdavo aktualų naują tekstą įprastai, senai melodijai. Dažniausiai būdavo einami rateliai, kur vienas apie kitą sukdavosi du ratai, o vidinio rato šokėjai per priedainį sukdavosi už parankių su išoriniame rate esančiais; arba vienas ratas, o per priedainį – pinamas žilvitis.

Žemaičiai mėgo ir senuosius sportinius žaidimus. Čia kaip tik norėčiau sustoti ir kreiptis į vyresnio amžiaus „Žemaičių žemės" skaitytojus, prašydama juos prisiminti, smulkiai, su visomis taisyklėmis ir reikalavimais (kaip pradedama, kaip baigiama ir pan.) aprašyti savo vaikystės mėgstamiausius tradicinius lauko žaidimus, pridėti tikslią metriką, kada, kokioje vietovėje, kokio amžiaus būdami žaidėte, ir visa tai atsiųsti redakcijai. Kuo variantas bus pilnesnis ir tiksliau aprašytas, tuo jis vertingesnis. Nereikia bijoti, kad tą patį žaidimą žaidė ir kitur. Juk jūsų kaime žaidžiamo varianto taisyklės yra tik jūsų, kitur žaisdavo kitaip... Tad – gal skelbiame konkursą?