Kuo mes įdomūs pasauliui?

Liaudies baldai ir jų dekoravimas Žemaitijoje

 

Parengė Vaida Vaitkutė

 

Baldų išdėstymas patalpoje, jų ornamentavimas ir spalvos kiek skiriasi, lyginant atskirus Lietuvos etnografinius regionus. Savitais bruožais pasižymi ir žemaičių baldai.

Stalai, suolai, kėdės, lovos, lopšiai, spintos, skrynios užėmė didžiausią žemaičio gyvenamų patalpų plotą. Puošnesnieji baldai stovėdavo troboje ir gerojoje troboje. Asimetrinio plano žemaičių gyvenamuose namuose stalas stovėdavo kampe palei šoninę sieną. Gerosiose trobose stalas būdavo arčiau patalpos vidurio, tarp šoninės sienos langų. Žemaičių troboje lovos buvo statomos tik kai kada. Simetrinio plano gyvenamuosiuose namuose baldai buvo išdėstomi panašiai kaip ir Aukštaitijoje: stalas - kampe prieš duris, netoli langų; prie stalo pasieniais - suolai, o lovos, skrynios, spintos dažniausiai taip pat buvo statomos pasieniais.

Trobos vaizdą lėmė ne vien baldų išdėstymas, bet ir jų forma bei ornamentinis ir spalvinis dekoras.

Baldų forma, jų puošyba ilgainiui keitėsi. Iš pradžių jie buvo grubių formų, paprasti, primityvūs, nedažomi, nepuošiami. Brangiems audiniams, drabužiams, kraičiui laikyti vietoje skrynių apytikriai iki XVI-XVII. a. vid. Lietuvoje (ir visoje Rytų Europoje) daugiausia buvo vartojami iš storo medžio išskopti kelminiai loviai su dangčiu - kraitloviai.

Ilgainiui baldai keitėsi. Juos imta dekoruoti. Atskiros baldų grupės buvo dekoruojamos skirtinga technika ir nevienodai intensyviai.

Paprastas ir plačiai paplitęs ornamentavimo būdas buvo kontūrinis raižymas (pjaustymas), t. p. buvo naudojama kiaurapjūvio technika, reljefinis modeliavimas (išpjaustomas ornamentas iškilęs iš puošiamos plokštumos ir meta joje šešėlį) ir polichrominė tapyba.

Suolai, kėdės, stalai dažniausiai būdavo puošiami kiaurapjūviu, rečiau - kontūrinio raižymo ar reljefinio modeliavimo technika. Ši baldų grupė dažniausiai nebuvo dažoma arba dažyta tik viena spalva.

Lovos - paprastesnių formų, mažiau dekoruotos. Kiek daugiau būdavo dekoruojamos galinės lovų lentos, kartais kojos. Prie sienų kabojo rankšluostinės, ant kurių buvo kabinami rankšluosčiai. Rankšluostinės buvo profiliuojamos, puošiamos kontūriniu raižymu.

Savitu spalvingu tapybos dekoru iš kitų baldų išsiskirdavo skrynios ir spintos. Žemaitijos skrynių formai būdinga tai, kad skrynios viršaus ilgis, dažnai ir plotis lygūs apačios ilgiui bei pločiui. Žemaitiojoje labiau nei kur kitur Lietuvoje įvairavo skrynių matmenys.

Kaip ir kituose Lietuvos regionuose, čia skrynios dažnai buvo kaustomos metalu. Apkaustai būdavo tvirtinami skrynių briaunose ir kampuose. Kartais viena arba kelios juostos būdavo prikalamos priekinėje, viršutinėje ir kiek rečiau - galinėje plokštumoje. Priekinėje plokštumoje aplink užraktą buvo įtaisoma metalinė plokštė-apyrankė, o galuose pritvirtinamos rankenos. Skrynių antvožas dažniausiai būdavo sutvirtinamas apkaustais kampuose. Apkaustų ornamentai daugiausiai geometrinių formų.

Polichrominė tapyba

Šis dekoravimo būdas Lietuvoje paplito XVIII a., atsiradus dažymo priemonėms, t. y. pradėjus iš natūralių gamtinių medžiagų gaminti dažus. Dažus gamindavo iš augalų lapų, žiedų, samanų, akmenų kerpių, medžių žievės, kalkinės kilmės „minkštų" spalvotų akmenų (smulkiai sumaltų) ir kt. Kartais baldai, anot meistro Antano Kazonos iš Plungės raj. Didvie-čių kaimo, buvo dažomi iš suodžių ir vandens mišinio pagamintais dažais. Jais nudažyti baldai dar būdavo plonai nuvaškuojami ir vilnoniu skuduru gerai išblizginami: baldas blizgėdavo ir ilgiau išsilaikydavo.

Teptukus meistrai dažniausiai gamindavo iš gyvulių plaukų. Didesnius teptukus - iš kiaulės šerių, arklio ašutų, smulkesnius - iš kumeliuko karčių. Pagarsėjęs Plungės raj. Plokščių kaimo meistras Liudas Rip-kauskas turėjęs labai gerus teptukus smulkiems baldo raštams tapyti, padarytus iš ilgesnių karvės ausies plaukelių. Tokie teptukai gana minkšti, jais galima išvedžioti labai plonas linijas ir tiksliai ištapyti sudėtingą ornamentą.

Pastebima, kad iki XIX a. pr. baldai buvo puošiami ne tik paprastesnių raštu, bet ir ne tokiu puošniu spalvų deriniu. Nuo XIX a. vidurio baldų raštai tampa kur kas spalvingesni.

Polichromiškai dekoruojamos plokštumos ir ornamento elementai buvo būdingi skrynioms ir spintoms.

Ornamento kompozicija

Vienspalvio paviršiaus skrynių Žemaitijoje kiek mažiau negu Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Vidurio Lietuvoje. Žemaitijoje aptinkamų, skrynių fone raštas išdėstytas per visą plokštumą. Augalinis ornamentas neretai prasideda iš vieno židinio (dažnai iš vazonėlio) ir užpildo beveik visą puošiamą plokštumą. Kartais ornamentas prasideda iš kelių židinių, bet jis vis tiek sudaro vientisą kompoziciją visoje dekoruotoje plokštumoje. Viršutinė skrynios plokštuma - antvožas - dažnai puošiama tų pačių motyvų kompozicijomis kaip ir priekinės plokštumos. Žemaitijoje šie motyvai išdėstomi plokštumos kampuose, o vienas jų (puošniausias) - viduryje. Žemaičių skrynių galuose kartais tapomas visai skirtingų kripučių, taškelių, kvadratėlių, tiesių ar vingiuojančių linijų geometrinis ornamentas. Tačiau gana dažnai tokių skrynių viršutinė ir ypač galinė plokštuma polichrominiu ornamentu visai nepuo-šiama.

Žemaitijoje taip pat randama daug tapytinių skrynių, kur vienspalviame fone raštas pasidalina j dvi ornamentų grupeles. Tarp jų dažnai yra tarpinis motyvas, primenantis ažūrinį mezginių raštą, kuris sudaro tarsi apskritą „saulutę" iš lapų, brūkšnių arba laukelio junginio.

Žemaitiškų skrynių viršutinė plokštuma ir galai puošiami Žemaitijai būdingu ornamento komponavimo būdu: plokštumos viduryje vyrauja „saulutės" ornamentas, o kampuose - smulkesni ornamento elementai.

Žemaitijoje labai paplitusios laukų sistemos skrynios (tokiose paviršiuje išdažomos ryškios, kontrastingos dėmės, dažniausiai stačiakampiai ploteliai - aut.

past.). Tuo tarpu Aukštaitijoje, Dzūkijoje tokių skrynių randama mažiau. Šiose skryniose ornamentų išsidėstymas, jų užimamas plotas priklauso nuo laukų. Laukų forma, jų spalvinės dėmės išryškina baldo dekoratyvumą, kompaktišką ornamentų grupavimą. Dekoruotoji plokštuma turi aiškią ornamento pasiskirstymo sistemą.

Žemaitijoje daug dviejų laukų (stačiakampio formos) skrynių.

Iš pradžių laukai buvo tik įrėminami kitokios negu fono spalvos juosta. Vėliau imta dažyti skirtinga spalva. Lauko plotas dažnai puošiamas augaliniu įvairių gėlių žiedų ir lapų raštu. Lapai žemaičių skryniose vyrauja ir net būna didesni už žiedus. Tarpulaukis (plokštuma tarp laukų - aut. p.) Žemaitijoje neretai puošiamas grafišku geometriniu raštu, primenančiu ažūrinį mezginį. Antvožo plokštumos viduryje (kaip ir vienspalvio fono skryniose) dažniausiai išryškinamas augalinis arba geometrinis motyvas - puošni ornamentinė „saulutė", o plokštumos kraštai pagražinami paprastesnių ornamentu. Dviejų laukų Žemaitijos skrynių galai dažnai puošiami tokiu pat, kaip priekinės plokštumos, motyvų ornamentu. Jį sudaro įstrižainių arba statmenų linijų susikirtimų deriniai. Neretai šis dekoras papildomas taškučių, žvaigždučių arba brūkšnelių motyvais.

Trijų laukų skrynios Žemaitijoje retai aptinkamos.

Šiame krašte pasitaiko skrynių, kurių ornamento elementai, pvz. augalo žiedas arba viena kita spalvinė dėmelė, išdėstoma asimetriškai, nors bendroje baldo kompozicijoje vyrauja simetrinė pusiausvyra. Vengiant grynosios simetrijos, baldo ornamento ir spalvų kompozicija tampa šviežesnė, savitesnė, originalesnė.

Ornamento motyvai

Polichrominį ornamentą sudaro augaliniai, gyvūniniai ir geometriniai motyvai.

Baldų motyvo siluetas, elementai, stilizavimas atskiruose etnografiniuose regionuose savitas. Motyvo parinkimas priklauso nuo baldų rašto komponavimo.

Žemaitiškose skryniose lapai dažniausiai yra stambesni negu aukštaičių skryniose. Kai raštas komponuojamas laukų sistema, Žemaitijos skryniose augaliniai motyvai smulkesni, o lapų kartais visai nebelieka. Augalinis ornamentas dažnai išauga iš vazonėlio. Jo forma labai įvairi - nuo paprasčiausios formos vazonėlio iki sudėtingos, fantastiškos formos - kai tai jau nebe vazonėliai, o augalinio ornamento baigiamasis elementas. Vazonėliai dažniausiai yra neatskiriama visos dekoro kompozicijos dalis. Augalinio ornamento elementus sudaro šios sudėtinės augalų dalys: lapai, šakelės, žiedai, pumpurai, uogos. Žemaitijoje labai paplitęs lelijos ir tulpės žiedas (dviejų trijų lapelių).

Žemaitijos polichrominėje tapyboje pasitaiko ir paukščio motyvas.

Šiame krašte geometrinis ornamentas buvo labiau pagalbinė baldų puošybos priemonė, nes pagrindinę kompoziciją sudarė augalinis ornamentas. Geometriniu ornamentu dažniau buvo puošiami skrynių galai ir tik retai viršutinė ir priekinė plokštuma.

Labai įdomus žemaitiškų laukų sistemos skrynių aplink laukus arba tarpulaukyje tapomas geometrinis ornamentas, primenantis augalinius motyvus. Toks

raštas būdingas tik Žemaitijai. Jis sudaromas iš plonų linijų bei taškučių derinio. Puošniausias geometrinio ornamento motyvas yra saulutė. Ji būna puošiamos plokštumos viduryje arba kitose svarbesnėse šios plokštumos vietose.

Polichrominių baldų koloristika ir spalvų deriniai Žemaitijoje

Anot etnografinių regionų moterų drabužių tyrinėtojų, Žemaitijos drabužiuose vyrauja žali, raudoni, rudi, violetiniai atspalviai, sodrūs jų tonai. Pagal eksterjero koloristiką čia dominuoja šiltų spalvų deriniai, sodrūs jų tonai.

Savitos liaudies polichromijos tradicijos būdingos ir baldų puošybai. Žemaitijos skrynios, kaip ir drabužiai, daug kuo skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų skrynių. Jos turi intensyvesnių, tamsesnių tonų koloritą. Daugiau panašumų yra tik Užnemunės skryniose. Vienspalvio paviršiaus Žemaitijos skrynių fonui būdingi rudai raudoni, tamsiai žali, tamsiai mėlyni tonai. Tokį foną turėjo apie du trečdaliai Žemaitijos polichrominių skrynių. Kitos yra pilko, juosvo, rudo paviršiaus. Prie tamsiai žalio ir mėlyno fono dažnai būdavo derinami šiltų raudonų ir geltonų niuansų ornamentai. Kiek rečiau čia derinami tokių pat, kaip ir fono, žalių ir mėlynų (tamsesnių ar šviesesnių už foną) tonų ornamentai. Kai kurie elementai dažnai nutapomi arba apvedžiojami balta arba juoda spalva. Prie rudai raudono arba tamsiai raudono paviršiaus dažnai derinami balti, juodi, žali, mėlyni, raudoni bei geltoni, o prie pilko, juosvo ir rudo fono - raudoni, juosvi, balti bei žali, geltoni ornamentai. Visi minėti tiek fono ir ornamento, tiek ir pačių ornamentų deriniai dažniausiai yra tamsokų tonų. Kiek šviesesnėmis spalvomis dažomos Žemaitijos laukų sistemos skrynios. J rytus nuo Žemaitijos spalvų gama kinta, darosi vaiskesnė, šviesesnė ir skaidresnė. Tarp Joniškio, Šiaulių, Joniškėlio ir Biržų randama geltono fono skrynių, kurių Žemaitijoje visai nedaug.

Tapytinio polichrominio ornamento spintos buvo dažniausiai tamsesnių tonų, nors koloritas truputį gyvesnis. Čia puošta daugiau chromatinėmis spalvomis, nors spintų paviršius dažnai būdavo tamsus -rudos, rečiau - šviesesnės (žalios, mėlynos, geltonos) spalvos.

Skirtingomis spalvomis spintų laukus Žemaitijoje išskirdavo rečiau nei Aukštaitijoje ar Dzūkijoje.

Pagal baldų ir liaudies drabužių bei architektūros kolorito ypatybes pastebima, jog daugiau bendrumų Žemaitijoje turi baldų ir drabužių spalvų deriniai. Tai ypač ryšku skrynių ir moterų drabužių polichromijoje. Tiek Žemaitijos skrynios, tiek moterų drabužiai puošiami intensyvių tonų spalvomis. Čia dažnai vyrauja rudai raudona spalva; ir drabužiai, ir skrynios puošiamos tamsiai mėlyna ir žalia spalva. Architektūros eksterjero ir baldų spalvų deriniai Žemaitijoje labiau skiriasi nei kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose. Čia architektūrai būdingos šiltos spalvos. Iš baldų šiltomis rudomis arba raudonai rudomis spalvomis puošiamos dažniausiai spintos ir skrynios.

Žemaitiškų liaudies baldų ornamento komponavime ir spalvų gamoje kartais pastebimi panašumai su latviais. Jų skrynių paviršius dažnai šaltų, mėlynai žalsvų arba šiltesnių rudai raudonų tonų. Tokios tamsių atspalvių su vešliais ornamentais latvių skrynios primena žemaitiškas. Kita vertus, ornamentas Latvijoje labiau stilizuotas ir turi daugiau grafinių bruožų. Lyginant atskirus Lietuvos regionus, Žemaitijos polichrominė tapyba daugiausiai panašumų turi su Užnemunės baldų koloristiką. Užnemunei būdingos laukų sistemos skrynios. Paviršius tamsių ir vidutinio tamsumo raudonai rudų bei mėlynų spalvų. Fono ir ornamento spalvos derinamos kontrasto principu: šilti tonai derinami su šaltais, panaudojamos balta ir juoda spalvos. Spintose dominuoja tamsesni raudonai rudi, rudai juosvi spalvų tonai.

Aukštaitijoje ir vidurio Lietuvoje vyrauja šviesesnio ir švelnesnio žalio ir mėlyno fono skrynios, kuriose daugiausia tapomi šiltų raudonų ir geltonų tonų ornamentai. Spintos Aukštaitijoje daugiausiai raudonai rudos, neretai šaltų spalvų laukais, su juose išdėstytais šiltų tonų ornamentais. Vidurio Lietuvos spintos žalios ir geltonos spalvos su šiltų spalvų ornamentais.

Skrynioms Dzūkijoje būdingas geltonas arba mėlynas fonas ir juodos spalvos ornamentai. Taip pat randamos mėlyno, geltono arba kitokio fono skrynios su geltonos, raudonos ir baltos bei juodos spalvos ornamentais. Žemaitijos liaudies baldų koloristikos, ornamento ir jo komponavimo savitumai - tai savotiška etninio charakterio ir estetinio skonio iliustracija.

 

Publikacija parengta pagal A. Keturkos knygą „Spalva lietuvių liaudies baldų puošyboje", Vilnius, 1987. M.