Kuo mes įdomūs pasauliui?

Istorijos faktai

Skuodo mūšis

Kazimieras Prušinskas

 

Skuodo mūšis (Scoden, Sckoden) įvyko 1259 m. prie Skuodo (jis tada priklausė Ceklio žemei). Pagal archeologinius kasinėjimus nustatyta, kad ši vieta galėjo būti apie 6 kilometrai į pietvakarius nuo Skuodo, dabartiniame Luknės kaime.

Bostone (JAV) išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje (t. XXVIII,                             p. 112–113 rašoma, kad „Mindaugui susitaikius su Livonijos ordinu, žemaičiai toliau tęsė savo atskirą politiką – intensyviai puldinėjo Livoniją“. Tik 1257 m. buvo sutartos dviejų mėnesių paliaubos, kurios reiškė naujus abiejų pusių pasirengimus tolimesnei kovai. Vos tik pasibaigė paliaubos, žemaičiai pradėjo vėl savo žygius į Kuršą“. Anot Eiliuotosios Livonijos kronikos, 1959 m., kai tik žemaičių 3 tūkst. vyrų kariuomenė įsiveržė į Kuršą, jų žynys-aukotojas (blutekirl) metęs burtus ir nuspėjęs žemaičiams pergalę. Buvęs užmuštas ir paaukotas gyvulys, o kariai trečdalį laimėto grobio pažadėję atiduoti dievams. Kronikoje aprašytas Žemaičių kunigų pasitarimas puotos metu, tačiau nepateikta nei tų kunigų vardų. Nėra paminėti ir šio žygio vadai.

Anot Kronikos, patyrę apie priešą, Kuršo pilių riteriai rinkę atvykusius piligrimus, mobilizavę vietinius kuršius, net Klaipėdos įgula atsiuntusi savo žmonių. Tuo tarpu žemaičiai rinko Kurše grobį, nes jie, anot Kronikos, buvo nutarę pasipūtėlius kuršius nubausti, prisigrobti moterų ir vaikų, parsiginti arklių ir raguočių, pasiimti nelaisvėn bernų ir mergų, o visą paskutiniųjų metų derlių pasidalyti tarp tų, kurie šiame žygyje dalyvavo. Vienas iš pagrindinių žemaičių žygių į Kuršą tikslų buvęs, kaip jų vadas Aliminas  1256 m. buvo pareiškęs, neleisti kryžiuočiams įsikurti Žemaičių pasienyje – Kurše.

Kuldigos (Goldingen) komtūras Bernhardas von Harenas, prisivijęs su grobiu grįžtančius žemaičius, Skuodo laukuose bandęs jiems pastoti kelią. Bet Bernhardo von Hareno vadovaujama kariuomenė susirėmimo su žemaičiais metu buvo visai sumušta. Mūšyje žuvo 33 riteriai ir didelė dalis Livonijos kariuomenės pusėje kovojusių kitų karių. Kompiliatyvinė Fabricijaus XVI a. Livonijos kronika nurodo, jog tąsyk prie Skuodo žuvo 1 500 Ordino kariuomenės karių. Šie faktai, anot šių dienų istorikų, yra kiek perdėti. 

Žemaičiams tąsyk vadovavo žemaičių kunigaikštis Vykintas. 

Ši pergalė suteikė drąsos žiemgaliams. Jie sukilo (1259–1272 m.) prieš Livonijos ordiną ir išvarė iš savo žemių Ordino ir Rygos arkivyskupo skirtus viršininkus.

Pergalė prie Skuodo dar daugiau drąsos suteikė patiems žemaičiams. Jie stipriau ėmė priešintis Ordinui. Kovodami su juo, po metų Durbės mūšyje žemaičiai šventė dar didesnę, Pabaltijo šalių istorijoje dar reikšmingesnę pergalę.

Skuodo mūšio vieta Skuodo rajono gyventojų rūpesčiu paženklinta trimis liaudies meistrų sukurtais stogastulpiais. Jie padaryti 1998–2003 m. įgyvendinant tuometinio Skuodo rajono savivaldybės paminklotvarkininko, Žemaičių kultūros draugijos Skuodo skyriaus pirmininko Evaldo Razgaus (nuo 2007 m. dirba Vaclovo Into (1925 m. lapkričio 14 d. – 2007 m. lapkričio 19 d.) įkurto unikalių akmenų muziejaus direktoriumi) projektą „Žengdami į ateitį, neužmirškime praeities“. Spėjamo mūšio vietoje pasodintas ąžuolynas.

Tomas Baranauskas publikacijoje „Lietuva ir Prūsija XIII a.“ (interneto leidinys „Mažoji Lietuva“, interneto prieiga http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=208, žr. 2007-11-22) nurodo, kad „Sėkminga Lietuvos politika XIII a. 5 dešimtmetyje spėjo subrandinti baltų vienybės idėją, kurią įkūnijo Lietuvos valstybė. Ši idėja buvo priimtina ir baltų gentims, turėjusioms rinktis tarp priklausomybės Lietuvai arba Vokiečių ordinui. Žemaičiai ryžtingai pasipriešino Vokiečių ordinui. Nepripažindami Mindaugo teisės juos dovanoti kryžiuočiams, žemaičiai nedviprasmiškai išreiškė savo siekį vėl tapti Mindaugo pavaldiniais. Žemaičių pergalė 1259 m. Skuodo mūšyje paskatino žiemgalius sukilti prieš Vokiečių ordiną. 1260 m. Durbės mūšį žemaičiai laimėjo į jų pusę perėjus vokiečių kariuomenėje buvusiems kuršiams. Savo ruožtu ši pergalė įžiebė Didįjį prūsų sukilimą. Galiausiai Ordino sąjungininko kaukę nusimetė ir pats Mindaugas, kuris vėl paėmė žemaičius savo valdžion ir prisidėjo prie kovos prieš Vokiečių ordiną. Taigi kova prieš vokiečių riterius užvirė visose baltų žemėse, išskyrus Latgalą.

Deja, ir šį kartą pasinaudoti istorine galimybe sutrukdė vidaus kovos Lietuvoje. Mindaugo nužudymas ir po jo sekusi sumaištis lėmė, kad prūsų sukilimui Lietuva galėjo suteikti tik nežymią paramą“. 

 

Eiliuotoji Livonijos kronika apie žemaičių karius Skuodo mūšio (1259 m.) išvakarėse: (4653–4709): 

[...] Tad žemaičių kunigaikščiai

Pasitarę ruošė puotą

Ir ją didelę surengė.

Daug draugų čia susirinko,

Jie džiaugsmingai valgė, gėrė.

Pats kilniausias iš visų jų

Šitaip tarė kunigaikščiams:

„Aš džiaugiuosi čia matydams

Tiek garsių didžiųjų vyrų.

Man tai džiaugsmas kuo didžiausias,

Kol tiktai aš gyvas būsiu.

Jūs, žemaičiai, pasistenkit,

Dėl garbės ir dėlei grobio

Prieš krikščionis mūšin stoti.

Ir ilgai nepoilsiaukit –

Juk kariauti reik išmokti –

Turit vyriškai žygiuoti,

Siausti svetimam krašte“.

Kunigaikščiams tai patiko,

Ir tam pokyly prisiekė

Karo žygin iškeliauti.

Juos dievai turėjo ginti.

Kai pasibaigė tos vaišės,

Tuoj suskato jie rikiuotis

Ir trys tūkstančiai sustojo.

Ir čia pat tuojau prisiekė

Užsipulti Kuršo kraštą.

Jų žynys tuo tarpu būrė

Sulig papročiu senovės,

Gyvulius dievams aukodams,

Taip saviesiems prakalbėjo:

„Būkite linksmi, žemaičiai,

Žygyje tam gali tekti

Jums patirti daugel vargo,

Bet bus šauniai nugalėta

Ir bus pergalė laimėta.

O dabar į Kuršą ženkit

Ir krikščionims „puotą“ renkit.

Nebegalite gaišuoti,

Skirkit dievui trečią dalį,

Kad laimėtumėt tą šalį.

Jei palankūs bus dievai,

Saugūs būsite tikrai.

Juk dievai to nusipelno.

Kad aukotume ginklus jiems,

Žirgus ir narsiuosius vyrus,

Kaip mums papročiai įsako“.

O tada žemaičiai tarė:

„Patarimas mums patinka,

Kad tiktai šitoj karionėj

Mes krikščionis nugalėtum,

Kad sutriuškintumėm brolius,

Mes dievams aukas aukotum –

Degintum šarvus ir žirgus. [...]“

 

 „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“, I, 308–310. Vertė Sigitas Plaušinaitis ir Vytautas  Balaišis