Kuo mes įdomūs pasauliui?

Kretingos pilis

 

Julius Kanarskas

Pirmą kartą Kretingos vardas paminėtas Kuršo vyskupo Henricho 1253 metų balandžio mėnesį laiške Livonijos ordino magistrui, kuria­me aprašomas Livonijos ordino kryžiuočių nukariautos Kretingos pi­lies žemių padalijimas. Pagal šį dokumentą pusė Kretingos pilies apypilio (borchsukungeCretyn) kartu su pilimi lėno teise atiduota Veltūnui (Velthune) ir broliams Reiginui (Reygin), Tvertikiniu! (Tver­tikine) ir Saveidžiui (Saweyde) bei jų palikuoniams. Likusio apypilio du trečdaliai atiteko Livonijos ordinui, o trečdalis – Kuiso vyskupui (Livlaendisches Urkundenbuch. I. Reval 1853. Nr. CCXLVI.PP.319-320). Kas buvo Veltūnas ir minėti broliai – vietiniai ar iš kitų žemių atvykę feodalai – nenurodoma. Aišku tik tai, kad jie buvo seni kryžiuočių talkininkai, Kretingos pilį gavę "už tą gerą darbą, kurį yra atlikę, būdami mūsų (t.y. vokiečių - J.K.) tarnyboje (...) platindami šventąjį tikėjimą netikėlių tarpe (Pajūrio žemaičių XIII-XlV amžiaus dokumentai. I dalis. Paruošė A. Nezabitauskas. Mašinraštis. Šiauliai, 1963, p. 2-3. Saugoma Kretingos muziejuje).
Užkariautose kuršių žemėse vokiečiai pradėjo kurti katalikų bažnyčios struktūras. Vyskupo Heinricho ir livonijos ordino magistro Burchardo von Hornhauseno 1258 m. liepos 27 d. raštu Kretingos apypilis buvo priskirtas Klaipėdos šv. Mikalojaus bažnyčios parapijai (Livlaendisches Urkundenbuch. I, p. 416-417. Nr. CCCXXIX). Tad galima teigti, kad pajūrio žemės ir gyventojai buvo apkrikštyti daug anksčiau negu likusi  Žemaitijos dalis.
Po Vokiečių ordino sutriuškinimo 1260 m. prie Durbės, Kretingos pilies žemių gyventojai sukilo. Remiami žemaičių, jie puldinėjo Klaipėdos pilį, neleido jos įgulai susisiekti su Ryga. Todėl 1263 m. pavasarį Klaipėdos pilies komtūras surengė į Kretingos žemes du karo žygius (Šcriptores reryum Livonicarum. Bd. L, p. 640-643, Ditleb von Alnpeke. Livlaendische Reimchronik. 6951-7089).
Pirmojo žygio dalyvius Kretingos pilies gynėjai sumušė ir privertė bėgti. Mūšio metu žuvo 3 riteriai ir nemažai ginklininkų. Du riteriai, tarp jų ir žygiui vadovavęs Klaipėdos pilies komtūras pakliuvo į nelaisvę. Pastarasis susilaukė liūdno likimo: jį kretingiškiai paaukojo ant laužo dievams. Antrąjį riterį išmainė į savo karius, buvusias vokiečių nelaisvėje.
Per antrąjį žygį klasta užėmę pilį, kryžiuočiai išžudė visus jos gynėjus ir gyventojus, nesigailėdami nei moterų, nei vaikų. Prisiplėšę turto ir sudeginę pilį, riteriai grįžo į Klaipėdą.
Tokiu būdu buvo visiškai sunaikinta Kretingos pilis, kurios apy­pilis (castellatura Creten) paskutinį kartą paminėtas 1290 metų (Liv­laendisches Urkundenbuch. I, p. 672-674. Nr. DXL). Praeities tyrinėtojų nuomone XIII amžiuje Kretingos pilis priklausė nedidelei kuršių žemei, vadinamai Mėguva, kuri plytėjo tarp jūros ir Akmenos upės – apėmė dabartinę Palangą ir Kretingos rajono vakarinę dalį-(Žulkus V., Klimka L. Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. Vilnius, 1989, p.7-15).
Šiandien dar negalime tvirtai pasakyti, kur stovėjo Kretingos pilis, nors bandymų nustatyti jos vietą batą ne vieno.
Vokiečių mokslininkai A. Bezzenbergeris ir A. Biėlėnsteinas XIX a. pabaigoje jos ieškojo Kretingalėje. Po kario metais ilgą laiką vyra­vo nuomonė, kad piliavietė buvusi Kretingsodžio kaimo laukuose stūksojusioje kalvoje (nukasta XX a. 8-9 dešimtmetyje, plečiant ko­lektyvinius sodus), vadinamoje Pilale. Ji buvo ties senojo kelio į Rudaičius ir geležinkelio Kretinga-Priėkulė (Latvija) pervaža, smar­kiai sunaikinta taisant minėtąjį kelią bei tiesiant geležinkelį. 1966 m. ją žvalgiusi Lietuvos Mokslų Akademijos archeologinė ekspedicija kultūrinio sluoksnio neaptiko nei kalvoje, nei jos papėdėje. Pilims būdingų gynybinių įtvirtinimų liekanų (pylimų, griovių) taip pat nepastebėta. Gynybiniu požiūriu Pilalė buvusi labai nedėkingoje vie­toje: aplinkui lygūs laukai, toli nuo upės, nėra gamtinių kliūčių.
Piliakalnio ieškota ir pačioje Kretingoje. Kretingos muziejaus dar­buotojas Juozas Mickevičius yra užrašęs senų kretingiškių pasakojimą, kuriame sakoma, kad pilis stovėjusi Akmenos dešiniajame krante, ties Klaipėdos ir Palangos gatvių sankryža esančioje aukštumoje, kurią kretingiškiai vadina Pelėdos kalnu. Pasakojama, kad pilies kalno papėdėje naktimis būdavo matoma ugnelė – degdavę pinigai. Esą, toje vietoje kadaise buvę į pilies požemius vedantys urvai su geležiniais vartais. Tačiau kretingiškio kraštotyrininko Igno Jablonskio duome­nimis, dirbant žemę, toje vietoje nepastebėta "nei kultūrinio sluoks­nio, nei kitų žymių, rodančių, kad čia galėjo stovėti XIII a. viduryje Kretingos pilis" (Jablonskis I. Kur buvo Kretingos pilis? Kraštotyra. Vilnius, 1975, p. 179).
Profesorius Antanas Salys siūlė pilies ieškoti Danės-Akmenos pa­upio teritorijoje, tarp Kretingos ir Kretingalės (Salys A. Kretinga...). Ši prielaida padaryta pagal 1263 metų žygio aprašyme esančią nuorodą, kad Kretingos pilis buvo "per tris geras mylias" nuo Klaipėdos pilies. Sprendžiant iš kryžiuočių žvalgų XIV a. padarytų Lietuvos kelių aprašymų, to meto vokiška mylia siekė 10 km (Kraštas ir žmonės) Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.). Vil­nius, 1983, p. 8). Tad, skaičiuojant nuo Klaipėdos pilies, Kretingos piliavietės tenka ieškoti buvusio Bajorų kaimo žemėse.
įdomus ir tas faktas, kad apie Bajorus koncentruojasi Kretingos vardą turintys vietovardžiai. Į šiaurę nuo Bajorų plyti buvusio Kretin­gos kaimo (Kretingsodžio) ir Kretingos miesto žemės. Į pietus nuo Bajorų yra Kretingalė (vokiškai •– Crottingen, Deutsch Crottingen, t.y. Kretinga, Vokiečių Kretinga). Dabartiniai Šlikiai taip pat vokiškai buvo vadinami Adlig Crottingen.
Tarp Kretingos ir Kretingalės žinomi du piliakalniai (Ėgliškių-Andulių ir Valėnų), du plokštiniai kapinynai (Kretingos ir Ėgliškių-Andulių), senovės gyvenvietė (Ėgliškių), du pilkapynai (Ėgliškių ir Šlikių). Dauguma archeologijos paminklų koncentruojasi dabartinio Ėgliškių bei buvusio Anei ulių kaimo žemėse.
Archeologinių tyrinėjimų duomenimis žmonių Ėgliškių kaimo žemėse bei apylinkėse gyventa jau nuo vėlyvojo žalvario amžiaus iki pat XIII amžiaus. Čia buvęs stambus kuršių žemių centras. Tai patvir­tina didžiulis, apie 3 ha plotą dabar apimantis plokštinis kapinynas, kuriame mirusieji, ypač X-XIII amžiais, laidoti tankiai, virš ankstesnių kapų kasant duobes vėlyvesniems kapams.
Kitapus Šaltupio, greta pilkapyno, kraštotyrininkas Ignas Jablons­kis aptiko ir tyrinėjo senovės gyvenvietės liekanas. Ji apėmė apie 2 hektarus, buvo sudeginta XIII amžiuje. Jos gyventojai ne tik dirbo žemę, kariavo, bet jau vertėsi ir amatais (<B>Jablonskis I. <D> Kur buvo Kretingos pilis...). Į pietus nuo plokštinio kapinyno, ties Kapupio ir Degalo santaka į Danės slėnį įsiterpiančioje aukštumoje, išliko piliakalnis. Jį juosia Kapupio ir Danės daubos bei slėniai, o nuo aukštumos pusės saugo apie 70 m ilgio ir 1,5 aukščio puslankio pavidalo pylimas. Pilies aikštelė apėmė apie 0,24 ha plotą.
Piliakalnį 1963 m. žvalgę Lietuvos Mokslų Akademijos archeologai nustatė, kad aikštelėje išlikęs kultūrinis sluoksnis nestoras, smar­kiai sunaikintas ariant. Pylimo pjūvyje pastebėti degėsių sluoksniai, rodantys, kad jis buvęs supiltas per du kartus:
Į vakarus nuo piliakalnio yra Perkūnkalniu, Piltimi vadinama kalvelė, nuo pilies atskirta gilaus ir plataus griovio. Vietos gyventojai teigia, kad dar 1944 m. jos viršūnėje buvęs didelis akmuo su dubens pavidalo įdubimu viršutinėje plokštumoje, vadinamas Apierų (t.y. Aukų) akmeniu. Kalvos pavadinimas ir joje buvęs akmuo leidžia teigti, kad šioje vietoje buvusi pagoniška šventykla – alka, skirta dievui Perkūnui.
Į pietus nuo aprašytojo piliakalnio, Danės ir Babrūnės santakos aukštumoje yra Valėnų kaimo piliakalnis, priešais kurį kitame Danės krante stūkso Šlakių kaimo – buvusio Adlig Crottingen dvaro pasta­tai.
Piliakalnį supa upių santakos slėnis, o nuo aukštumos pusės pi­lies aikštelę juosia nuskleistas, iš žemių ir akmenų supiltas 45 m ilgio ir iki 1,5 m aukščio, puslankio pavidalo pylimas, už kurio buvęs ir gynybinis griovys. Pilies aikštelė apėmė apie 0,28 hektaro.
Nuo pilies į rytus būta senovės gyvenvietės.
Aprašytuosius archeologijos paminklus tyrinėjęs kraštotyrininkas Ignas Jablonskis rašytiniuose XIII a. istorijos šaltiniuose minimą Kre­tingos pilį lokalizuoja Ėgliškių (Andulių) piliakalnyje. Jo nuomone, "šis piliakalnis geriausiai atitinka žinias, kurias turime apie Kretingos pilį: jo atstumas nuo Klaipėdos pilies yra apie "geras tris mylias": pylimo likučių žvalgymas rodo, kad čia stovėjusi pilis buvo deginta du kartus, šalia pilies buvo stambios gyvenvietės, kurių egzistavimą patvirtina ir šalia esąs didelis kapinynas "(Jablonskis I. Kur buvo Kretingos pilis...,p.182).
šią prielaidą paremti galėtų tik sistemingi Ėgliškių (Andulių) ar­cheologijos paminklų komplekso kasinėjimai ir tyrinėjimai. Jų metu būtina surasti prie pilies buvusios senovės gyvenvietės vietą, išsiaiškinti Perkūnkalniu vadinamos kalvos paskirtį. Tyrinėjimai turėtų padėti įvertinti ir netoliese esantį Valėnų piliakalnį: ar tai buvusi savarankiška kaimyninės žemės pilis, ar vieningos gynybinės sistemos dalis, dengusi Kretingos žemę iš pietų pusės.
Išaiškinę Ėgliškių (Andulių) piliakalnyje buvus Kretingos pilį, ga­lime paaiškinti, kodėl vėliau atsirado keletas Kretingos vardą turinčių vietovių.
Užgrobtas kuisių pajūrio žemes, tame tarpe ir Kretingos pilies apypilį, vokiečiai valdė iki XV a., Melno taikos (1422 m.) sutartimi Lietuvai buvo atiduotas siauras pajūrio ruožas tarp Šventosios ir Pa­langos. Nauja siena tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvo nustatyta 3 mylių atstumu nuo Klaipėdos. Kre­tingos apypilio žemės pakliuvo į pasienio zoną. Dalis jų atsidūrė Lietuvos, dalis – Ordino pusėje. Jų gyventojai pasitraukė toliau nuo sienos ir saugesnėse vietose įkūrė naujas gyvenvietės: Lietuvoje – Kretingos kaimą, greta kurio netrukus atsirado Kretingos dvaras, o XVI a. pastatytas Karolštato-Kretingos miestas Ordino žemėse – Deutsch Crottingen (Kretingalės) ir Adlig Crottingen kaimus ir dva­rus.
Žmonėms pasitraukus, pati pilis ir jos vardas buvo užmiišti. Daugėjant krašte gyventojų ir plečiantis dirbamos žemės plotams, buvusios pilies žemėse atsirado Ėgliškių, Andulių (pokario metais kaimas išnyko, jo žemės atiteko Ėgliškių ir Valėnų kaimams), Bajorų, Tolių ir Valėnų kaimai. Pilies ir jos gynėjų kapinių teritorija buvo paversta ariama žeme.
Šiuo metu Ėgliškių (Andulių) piliakalnis ir kapinynas yra respublikinės reikšmės archeologijos paminklai. Jų teritorija išimta iž žemės naudmenų. Pasitinkant Kretingos ?40 metų jubiliejų, 1993 m. rajono paminklotvarkos tarnybos rūpesčiu pagal vilniečio architekto Ričardo Stulpino parengtą projektą pradėti piliakalnio aplinkos tvar­kymo darbai, kuriuos atlieka Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinės šauliai, vadovaujami Stanislovo Srėbaliaus.