Mūsų valstybės

Kuršas (latviškai – Kurzeme)

 

Kuršas – vienas iš Latvijos Respublikos istorinių etnografinių regionų. Kuršui įvairiais laikotarpiais priklausė ir dalis dabartinės Lietuvos teritorijos. Šio regiono didžiausi kultūriniai, ekonominiai, švietimo centrai yra Liepoja ir Ventspilis.

Seniau Kuršas (latviškai – Kursa) buvo suprantamas kaip baltų genties kuršių apgyventa teritorija. Iš pradžių Kuršui priklausį 5 žemės. XIII a. kuršių apgyvendintoje teritorijoje istorikai išskiria devynias žemes. Tai Bandava, Ceklis, Duvzarė, Mėguva, Pamarys (Piemare), Pilsotas, Vanema, Ventava ir teritorija, buvusi tarp Skrundos ir Žiemgalos.

Kuršas garsėjo savo karine galia. Jis turėjo gerai ištobulintą karinę organizaciją, stiprų laivyną. XII a. kuršiai Baltijos jūroje pakeitė vikingus, ilgą laiką plėšikavo Danijos pakrantėse, kovojo prieš švedus ir sugriovė jų miestą Sigtuną, 1210 m. puolė Rygą.

Vėliau kuršius palaužė Kalavijuočių ordinas. Jis kuršius įveikė po to, kai prieš save parklupdė lyvius, sėlius, latgalius, pietinę Estiją.

1230 m. kuršių karo vadas Lamekinas, tuo laiku iš 9 kuršių žemių kontroliavęs 5, sudarė sutartį su popiežiaus pasiuntiniu. Sutartyje nurodoma. Kad Kuršas pereina tiesiogiai popiežiaus žinion. Šios sutarties Livonijos ordinas nepaisė ir toliau puldinėjo Kuršą.

1238 m. įkurta Kuršo vyskupystė. Ji įėjo į Livonijos konfederacijos sudėtį. Visas Kuršas galutinai buvo užkariautas 1267 m.

Didesnė istorinio Kuršo dalis buvo įjungta į 1561 m. sukurtą Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę, kuri iš pradžių buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, o nuo 1569 m. – Abiejų Tautų Respublikos vasalė.

Kuršo kunigaikštystė itin sustiprėjo (1642–1682), kai ją suklestėjo valdė kunigaikštis Jakobas Ketleris. Jis vykdė merkantilistinę politiką, kūrė manufaktūras ir statė laivyną (pastatė 59 karo ir 60 prekybinių laivų). Tuo laiku Kuršo kunigaikštystė įsigijo nemažai kolonijų: Tobago salą Karibų jūroje (Naujasis Kuršas) ir Andrejaus salą Afrikoje, netoli Žaliojo Rago. Kolonijinių prekių prekyboje tuo metu Kuršas lenkė net Rusiją ir Švediją.

Kuršo klestėjimą nutraukė karas su švedais (Abiejų Tautų Respublikos-Švedijos karas 1655–1660 m.).

Kuršiai kaip tauta išnyko XVI–XVII a. Šiaurinėje Kuršo dalyje gyvenę kuršiai sulatvėjo, o pietinės dalies gyventojai sužemaitėjo. Kalbininkai nurodo, kad senųjų kuršių negalima painioti su Kuršių Nerijoje gyvenusiais kuršininkais, iš kurių iki mūsų dienų išliko labai nedaug. Jie – ne kuršiai, o latviai, atsikėlę gyventi į Kuršių neriją iš Pietų Kuršo (Nycos, Bartos, Priekulės, Gramzdos) vėlesniais laikais. Kuršiai jie buvo tik geografine, bet ne etnine prasme.

1700–1721 m. Kuršas buvo patekęs Rusijos priklausomybėn.

1795 m. Kuršas buvo prijungtas prie Rusijos. Po to buvusios Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystės teritorija sudarė Kuršo (arba Kurliandijos) guberniją.

1819 m. prie Kuršo gubernijos buvo prijungtas dar ir Kauno gubernijos pajūris (Palangos – Šventosios ruožas).