Lietuvos – Latvijos paribys: Latvijos paribio miesteliai

Durbė

Pagal gyventojų skaičių pats mažiausias Latvijos Respublikos miestas. Jis yra Latvijos pietuose, Kuržemės istoriniame-etnografiniame regione, pietiniame Durbės ežero krante, prie greitkelio Ryga – Latvija. Nuo čia iki Liepojos – apie 20 km į šiaurės rytus, nuo Rygos – 195 km. Durbė priklauso Liepojos rajone. 1999 m. mieste gyveno 475 gyventojai, 2004 m. – 424.
Svarbiausios miesto istorijos datos ir įvykiai.
Durbę labiausiai garsina 1260 m. liepos 13 d. čia įvykęs Durbės mūšis tarp kryžiuočių ir žemaičių, kuriuos rėmė kuršiai. Šiame mūšyje kryžiuočiai buvo sutriuškinti, žuvo magistras Hornhuzenas, Prūsijos ir Livonijos maršalai, daugiau negu 150 riterių ir daug kryžiuočių armijos karių.
Durbės miestas pradėjo formuotis XIII a., po to, kai 1263 m. Livonijos ordino magistro Burchardo fon Hornhuzeno įsakymu čia buvo pastatyta ordino pilis,
XV a. pr. apie Kryžiuočių ordino pilį pradėjo kurtis miesteli.
XV a. vid. Durbėje buvo pastatyta nedidelė bažnyčia.
1651 m. Durbėje pašventinta mūrinė liuteronų bažnyčia.
XVIII a. pr., vykstant Šiaurės karui, Durbės pilis buvo stipriai nuniokota.
1893 m. miestui suteiktos miesto teisės.

Išsamiau apie Durbės mūšį:

Parengta pagal Edvardo Gudavičiaus informaciją, išspausdintą „Visuotinės Lietuvių enciklopedijos“ 5 t., p. 218–219

Durbės mušis, žemaičių kariuomenės mušis su Vokie­čių ordino (VO) ir jo autonominės šakos Livonijos ordi­no (LO) kariuomene. Įvyko 1260 m. liepos 13 d. kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dabartiniame Liepojos rajone, Latvijos Respublikoje). Pirmą kartą į LO karą su lietuviais tiesiogiai įsitraukė VO. Siekdamas apsaugoti savo pietines valdas, jis 1260 m. birželio 15 d. sudarė taikos ir pagalbos sutartį su Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikščiu Zemovitu. Kariniu žygiu siekta bent iš dalies įgy­vendinti strateginį tikslą – užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas, o tiesiogiai – išlaisvinti iš žemaičių blokados Karšuvos žemėje pastatytą vokiečių Georgenburgo pilį. Ordino kariuomenei talkino Švedijos karalaičio Karolio vadovaujami danų ir švedų daliniai, popiežiaus paskatinti įvairių kraštų kryžininkai, pavergti Prūsijos ir Livonijos vietiniai gyventojai, privalėję kariauti pavergėjų pusėje. Manoma, kad LO (vadas – krašto magistras Burhardtas von Hornhausenas), VO (vadas ordino maršalas Heinrichas Botelis) ir jų talkininkai turėjo kelis tūkstančius, žemaičiai – 4000 karių. Jungtinei vokiečių kariuomenei iš Klaipėdos žygiuojant Georgenburgo pilies link žemaičiai netikėtai įsiveržė į LO valdomą Kuršą. Šiuo manevru jie supainiojo priešo planus ir privertė jį pasukti ginti Kuršo. Mūšiui prasidėjus, kuršiai iš LO kariuomenės pasitraukė, dalis jų puolė vokiečius iš užnugario. Ordino kariuomenės padėtį silpnino jos dalių tarpusavio nesutarimai, vieno vado nebuvimas. Ėmė trauktis estai, panika apėmė ir vokiečius. Žemaičiai staigiai priešą apsupo, daugelį nukovė, persekiojo bėgančiuosius. Žuvo 150 ordino riterių ir daug karių, Burhardtas von Hornhausenas, Heinrichas Botelis, Karolis su daliniu.
Durbės mūšis buvo didžiausias XIII ir XIV a. lietuvių laimėjimas per karus su VO. Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po Durbės mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis: LO iš Duobės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, LO ir VO pavergtose žemėse sukilo kuršiai, Durbės mūšis sužlugdė VO bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. 8 deš. sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.