Lietuvos – Latvijos paribys: Latvijos paribio miesteliai

Duobelė (Duobele)

Latvijos Respublikos Duobelės rajono centras istoriniame Žiemgalos ir istoriniame -  etnografiniame Kuršo regione. Jis yra įsikūręs abipus Bērzės (Švėtės kairysis intakas), apie 60 km į pietvakarius nuo Rygos, ribojasi su Latvijos Respublikos Saldaus, Tukumo, Jelgavos rajonais ir Lietuvos Respublika. Mieste išvystyta chemijos, siuvimo, maisto pramonė, pro Duobelę einą geležinkelio Jelgava–Liepoja. Miesto teisės Duobelei suteiktos 1917 m.
Istoriniuose šaltiniuose duobelė pirmą kartą paminėta 1254 m., kai, dalijantis užgrobtas baltų žemes, Duobelė buvo priskirta Livonijos ordinui. Turistų dėmesį patraukia 1459 m. statyta evangelikų liuteronų bažnyčia, išlikę 1335 m. statytos pilies griuvėsiai.
1279–1289 m. Livonijos ordinas ne kartą puldinėjo Duobelę, tačiau nesėkmingai. Kraštas buvo stipriai nuniokotas, kilo badas. Nenorėdami pilies palikti priešui, jos gynėjai patys sudegino pilį, pasitraukė iš jos ir įsikūrė Raktės (dabar – Žagarės) pilyje. 1335 m. buvusioje žiemgalių pilies vietoje Livonijos ordinas pasistatė savo pilį (mūrinę). 1495 m. Duobelėje buvo pastatyta bažnyčia. Tais laikas per duobelę ėjo prekybos kelias į Klaipėdą. Stipriai karą nuniokojo Šiaurės karas, 1710–1711 m. kilęs maras, kurio metu numirė beveik visi miesto gyventojai. Po to miestas sunkiai atsigavo. 1840 m. čia gyveno vos 100 gyventojų, 1925 m. – 1551, 1989 m. – 15 023, 2000 m. – 11 534. 2003 m. mieste gyveno 11 9000 gyventojų. Lietuvių mieste nemažai: 1925 m. – 15, 2000 m. – 265. Duobelės rajone 1989 m. lietuvių buvo priskaičiuojama 2180 (2,3 proc.), 1996 m. – 2272 (4,9 proc.), 2000 m. – 2030 (5 proc.).
1994 m. Duobelėje įkurta lietuvių kultūros draugija, kurioje aktyvią veiklą išvystė D. Gricienė, L. Eizengrauda. 1999 m. šioje draugijoje buvo 25 nariai, veikė moterų ansamblis „ramunė“. 1998 m. mieste įkurtas lietuvių kalbos fakultatyvas, kuris po metų buvo reorganizuotas į lituanistinę mokyklą.
 

Rengiant tekstą panaudota informacija, paskelbta Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (t. 4, p. 211, Kazimiero Garšvos tekstas)