Kuo mes įdomūs pasauliui?

Žemaitiu vīru tautėnē drabužē

Baniulaitītė Zita

„Žemaičių kiemionių nešīsta švari ir grakšti, dažniausiai spalvinga. Vīrų apdaras: naminio milo švarkas, (...) panašus į krokuviškių su misingine ar sidabrine sagtim, opšraus odos maišelis per petį, kelnės vilnonės arba drobinės, skarelė ant kaklo spalvota, kepurė šuninė ar lapinė žiemą, o vasarą – skrībėlė, apskrita, aukšta, su užkištu žiupsniu povo plunksnų.“ Tēp žemaitiu vīru apdarą, katrou anėi nešiuojė XIX omžiaus vėdurie, aprašė L.A. Jucevičios „Žemaitiu žemės prėsėmėnėmūs“.
Karts nu karta eso gėrdiejosi, kāp vīrā skundas, ka anėi mažā kor gal rastė pasėskaitītė apie žemaitiu vīru tautėnius drabužius, kā tou tarpo apie muotrėšku pa-strajus (tautėnius) īr jau daug kor rašuoma. Tas mūsa rašėnīs torie-tom anėms sosėgadītė.

MARŠKĖNē
Anu sokėrpėms ė pasiovėms beveik nesėskėr nu muotrėšku. Apkaklė statė arba atlenkama, siaura, 5-6 cm pluotė. Ronkuovės neplatės. Marškėnē pa-prastė. Kam ė pouštė, jēgo ėš po sermiegas anū nesėmata?! Jēgo jau ė pouštė, tā nedaug – kairiuošiu, apīkaklės kraštieti. Priekie gal ožsiūtė siauras kvoldelės. Marškėnius nešiuojė sosėk-retiuojė i kelnės.

KELNĖS
Žemaitiu vīru tautėnė kuostiuma kelnės mažā tesėskėr nu tū, katras vīrā nešiuo šėndėin – ėlgas, siauras. Švėntā dėinā anas siova ėš vėlnas. Vėnspalvės kelnės – nedažīta mėla. Anuos bova švėisiau ar tomsiau pėlkas ė rodąs, joudas. Tuom patiuom spal-vuom drīžoutas, longoutas. XIX omžiaus ontruo posie žemaitē liuob nešiuotė ėr rīškiu spalvū longoutas, drīžoutas kelnes. Spalvas, kāp ė muotrėšku sėjuonā: rauduona, žalė, jouda, viuoletėnė, rasalauna. Tik raštā bova smolkesnė. Tuokiuos maduos, ka pruo-sītom kelnės i konta, nebova.

ŠALBIERKA
Šalbierkas vīrā pradiejė nešiuotė XIX omžiaus ontruo posie. Spalvas ė raštā tuokei pat, kāp ė kelnių: longoutas, joustoutas. Tonkē priekis liuob būtė kerpams ėš skersa audeklą. Siovamas neėlgas, maždaug 8 cm žemiau lėi-mėns. Nedėdėlē ėškėrpts kaklos. Pri aiškiu spalvū longietu, joustoutu kelnių rēktom vėlktėis vėinuos spalvuos šal-bierka: pėlka, rodą, jouda, viuoletėnė ar samanū.

SERMIEGA
Anou vadėna dar ėr kėtēp: palito, burka, burnuoso, švarko, kaptuono. Sermiega – svarbiausė žemaitiu vīru tautėnė kuostiuma dalės. Nuors ana ėš mėla siūta, žemaitē anou velkuos ė vasara – ka rimtiau atruodīto. Vėsuo Že-maitėjuo sermiegas bova siovamas daugiau iš pėlka mėla. Bova ė joudū – Kelmės, Raseinių apīlinkies. Vuo baltas kar-tās nešiuojė Tauragies, Jurbarką, Raseinių posie. Telšiū, Plungės, Šėlalės krašte sermiegas siova ėš žalē dažīta mėla. Šėn-dėin sermiegā nebūtėnā rēk austė a vel-tė mėla. Yr jau gautė ėr krautovie pėrktė palitėniu audėniū, katruos dėdėlē panašės i onkstiau austas. T\ios sermieguom – kāp tik.
Kriaučē sermiegas siova so statė apīkaklė, per lėimėni kerptas ėr nogaruo dėdėlē rokšluotas arba kvalduotas. Ne vėsume t anuos liuob būtė so gozėkās–daugiau bova ablėkās sokabėnamas. Senesnė liuob nešiuotė ėlgas – žemiau kielių, jaunesnė – trumpesnės – verš kielių. No-
sėveiziejė i miestiuonis, žemaitē jau XIX omžiaus pradiuo jiemė siū-dintėis ė surdutus. Onei īr žīmē trumpesnė, so atvartās, vėineiiio (vuo paskiau jau ėr dvėeilio) sosagstīmo, per lėimeni kėrptė, nogaruo skeltė. Surduts neliuob būtė sojousams, vuo sermiegas vākštiuojė persėjousė so dėržo, katros bova iš uoduos. Prīšakie – sagtės, vuo kėtė dėrža dar ė gelželēs poušė. So jousta kažėn ar kas jou-sies?.. Vuo so žičkėnio raištio – je. So rinktiniems joustuoms liuob sosėjoustė kelnės. Daugiau joustclės audė tik autams, nagė-niems prėlaikītė. Yr bovusiu ėr be raštu, vėrbalās nertu joustu.

KOSKELĖS
P. Višinskis rašą: „Vīrai visais metų laikais vaikšto su pakaklinėmis, dažniausiai jos būna baltos, īpač jaunųjų. Be pakaklinės žemaitis gėdisi rodītis žmonėse.“ No, žėnuomās. Tēp ė bova. Marškėnē so stoikelė ėš po sermie-gelės nepoikē teėšruoda, tā būtėnā rēk rėštė koskelė po kaklo. Sorėštė rēktom tēp: sodietė koskelė i kampus, solonkstītė ėr, apsokos apie kaklą, do kartus sorėštė priekie. Pakaklės – kos-kelės, katras nešiuojė muotrėškas: žėč-kėnē raištelē, ėš Prūsu šmukuliu at-keliavosės vėsuokiū spalvū sėlkėnės ėr pluonuos vėlnas koskelės.

BRīLIOS
O jūs bernelē, Jūs nestuoviekėt, Kcporės ožsėdiekėt...
Keporė (kāp ė paruoda vaikė, vīra tėkroujė vertė. Kuoks tas anuo brīlios, keporė? Brīlios – ne ėš šiaudu pints – tas tink tik pri vasaras darbu. Pri švėntėnė drabužė rēk veltėnė brīlė. Spalvas tuokės, kuokiū spalvū augėn avis. At-lonkā platesnė ėr siauresnė. Brīlios gal būtė i vėršo platiejontis. Ons perrėšts žičkėnio raištelio, pinto uodėnio dėrželio arba rinktėnė austa joustelė. Brīlios pastra-jīts puova plunksimoms prīšakie. Liuob būtė ė šuonė ožkėštū gaidė oudėguos, ba-londė plunksnų (jē puova nebova). Jaunė vaikē per šventės ėr kvietku bukie-tieli liuob prėsėsegtė.
APAVS
Batā aulėnē, rodė arba joudė, minkštuos uoduos. Aulā parėštė uodė-nēs pintās ar vītās dėrželēs. Gal būtė parėštė ėr rinktėniems jousteliems. Kelnės sokėštas i aulus. Kas neišgal no-sėpėrktė batu, nešiuo klumpės.
Žekės ėštėsā so raštās, drīžoutas arba rašts eit žekiu čiornė vėršou.
Vėsėms, katrėi nuorietom pasėsiūtė tautėni kuostiuma, rēktom pavartītė dailėninkės Jurkuvienės Teresės knin-ga „Tautėnis kuostiums vākams ėr jau-nimou“ (ėšleida Liaudės kultūras, cėn-tros 1993 metās). Če rašėt daug praktėšku pata-rėmu, ėškarpu, piešėniū, siovėniejėma pavīzdiū.

NAUDUOTA LITERATŪRA:
1. T. Jurkuvienė. Tautinis kostiumas vaikams ir jaunimui. - Vilnius : Liaudies kultūros centras, 1993.
2. Istoriko etnografičeskįj atlas Pribaltiki. Odežda. (rusiškai) – Rīga, 1986.
3. V. Kulikauskienė. „Regioniniai vyrų drabužių spalvų ypatumai“. Spalva lietuvių liaudies mene. - Vilnius, 1988, p. 43-46.
4. V. Kulikauskienė. „Vyrų tautinio kostiumo spalvingumas“. Liaudies meno savitumas. - Vilnius, 1984, p. 45–48.
5. S. Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalėnų ir žemaičių. - Vilnius, 1988.
6. L. A. Jucevičius. Raštai. - Vilnius, 1959, p. 690.
7. P. Višinskis. „Antropologinė žemaičių charakteristika“. Raštai. - Vilnius, 1964, p. 125–237.