Kuo mes įdomūs pasauliui?

Sedos ir jos apylinkių kryžiai

Sigita Leskevičiūtė

Lietuvoje sukurta daugybė kryžių. Šiuos geležinius kryžius galima suklasifikuoti įvairiais požiūriais: istoriniu–etnografiniu, vyraujančios ornamentikos ir kt. Čia remsiuos dailininko Č. Kontrimo kryžių klasifikavimu. Jis pateikė mišrią klasifikavimo schemą – pagal vyraujančias ornamentikos formas. Taigi būdingiausios kryžių grupės:
Ratiniai – kryžma puošiama saulės apskritimais (ovalais, diskais), įvairaus pavidalo širdimis, iš kurių sklinda tiesūs ir banguoti spinduliai.
Rombiniai – kryžius puošiamas konstruktyviais rombais ar kitokio geometrinio pavidalo elementais.
Augaliniai – kryžmą ir perskyras daugiausia puošia stilizuoti augalai.
Rėminiai – kryžiaus stiebas turi vieną, du, tris ar daugiau kryžmų.
Kryžiai su įvairaus tipo vėjarodėmis.
Šie penki tipai neretai būna susimaišę. Sedos bažnyčia turi penkis kryžius. Ši bažnyčia turi bažnyčia kryžiaus plano ir kiekvieno šio „kryžiaus" gale ir kryžmų susikirtime stovi po geležinį kryžių. Nors Sedos bažnyčios kryžiai pasižymi nesudėtinga kompozicija, bet frontono kryžius yra kur kas sudėtingesnis nei kiti. Kryžiaus stiebas turi tris kryžmas, kurių viršutinė pati mažiausia, o apatinė ilgiausia. Viršutinės – mažiausios kryžmos ir stiebo susikirtimo vietoje yra pilnaviduris apskritimas, iš kurio išeina šešiolika spindulių. Spinduliai tiesūs, aštuoni iš jų ilgesni. Tai būdinga geležiniams kryžiams ornamentika. Kryžmų ir stiebo galus puošia stilizuotos lelijos. Vidurinės kryžmos galuose taip pat lelijos ornamentika, tik čia jos nukaltos kur kas masyvesnės. Ant šios kryžmos sumontuotas užrašas 1770 – tai vienintelis Sedos bažnyčios kryžius, kuriame yra iškalta data. Tarp viduriniosios ir apatinės kryžmos, ant stiebo, yra nedidelis kryželis. Apatiniosios kryžmos galai užsibaigia stilizuotomis lelijomis. Joje yra ikonografinis užrašas – IHS.
Labai įdomus kryžius yra virš navos ir transepto susikirtimo. Šis kryžius gale su viena kryžma. Ir stiebas, ir kryžma padaryti ir dviejų, į jų susikirtimą platėjančių dalių – todėl šis kryžius atrodo tuščiaviduris. Stiebo viršūnėje ir apačioje, taip pat kryžmų galuose yra po nedidelį pilnavidurį apskritimą.
Kiekvienas apskritimas turi po tris tuščiavidurius lapelius, kurių kiek Vienas užsibaigia labai stiliuotos lelijos žiedu. Stiebo ir kryžmos susikirtimo vietoje yra tuščiaviduris apskritimas iš kurio išeina aštuoni, šiek tiek išlenkti spinduliai. Bendras kryžiaus vaizdas labai ažūrinis, tai sukelia jo tuščiaviduris vaizdas.
Sugretinus abu transeptos kryžius galima pasakyti, kad juos kalė vienas kalvis, kadangi šie kryžiai labai panašūs savo kompozicija. Tik kryžius virš dešinės transeptos pusės yra mažesnis. Abu šie kryžiai yra vienakryžmiai. Kryžmų pabaigos atrodo taip, tarsi kryžmos būtų per vidurį perskirtos ir užriestos. Abudu kryžiai papuošti širdimis. Širdys papuoštos S formos užraitymais, arba, kitaip sakant, žalčiais. Didesniajame kryžiuje jų daugiau, mažesniajame mažiau. Tačiau taip yra dėl to, kad nuo senumo šie ornamentai galėjo sulūžti. Abiejuose kryžiuose širdies viduryje ant stiebo yra po tuščiavidurį apskritimą. Iš jų išeina po aštuonis trikampės formos, į viršų labai smailėjančius spindulius. Kryžių stiebai užbaigiami nedideliais kryželiais. Juose galima įžvelgti kirvukų simboliką. Bet kuo šie kryžiai išties labai skiriasi? Tuo, jog didesnysis kairės transeptos kryžius stiebo viršūnėje turi du puslankius, kurių galai nulenkti į apačią. Viršutinis puslankis labai panašus į mėnulį. Bet mėnulio vaizdai dažniausiai būdavo tvirtinami prie apatinės stiebo dalies, o jų galai būdavo užlenkti į viršų, o ne į apačią, kaip šiame Sedos bažnyčios kryžiuje. Maždaug toje
pačioje vietoje, kur yra apatinis puslankis, mažesniajame kryžiuje yra tuščiaviduris apskritimas, perskirtas stiebo. Galima būtų manyti, jog tai dar vienas saulės simbolis šiame kryžiuje, bet čia nėra spindulių.
Penktasis Sedos bažnyčios kryžius sudarytas iš stiebo, kuris iš karto užbaigiamas tuščiaviduriu apskritimu. Šį saulės diską puošia trumpi spinduliai, kurių kiekvieno gale yra po penkių kampų žvaigždę. Apibendrinant Sedos bažnyčios kryžių simboliką, galima pasakyti, jog čia sutinkami įprasti ir dažniausiai naudojami geležinių kryžių simboliai. Tai saulės motyvas, pilnaviduris ir tuščiaviduris ratas su spinduliais, mėnulio pjautuvas ir žvaigždės – dažniausiai naudojami pagoniški simboliai. Šiuose kryžiuose naudojami ir augaliniai motyvai, taip pat ikonografiniai užrašai. Lietuvos kalviai į vieną visumą sujungė dar iš pagonybės atėjusius simbolius ir krikščioniškuosius atributus. Bet mažai tikėtina, kad to meto kalviai skirstė ornamentus į pagoniškus ir krikščioniškus. Tiesiog jie tęsė tas tradicijas, kurios nuo seno buvo susiklosčiusios ir visa tai apjungė grožio kalba. Buvo savitos kalybos, kompozicijos, taigi ir savito grožio atskirų kryžių.
Dar reikėtų paminėti Sedos varpinės kryžių. Jis skiriasi nuo Sedos bažnyčios kryžių tuo, jog prie stiebo pritvirtintas trimituojantis angelas. Trimituojantis angelas – paskutinio teismo simbolis. Pats kryžius yra su viena kryžma. Kryžmų galai ir stiebas užbaigiami kryželiais. Stiebo ir kryžmų susikirtimo vietoje yra tuščiaviduris apskritimas, kurio viduryje yra tokie patys inicialai (IHS) kaip ir bažnyčios frontono kryžiuje. Iš apskritimo išeina keturi vingiuoti spinduliai. Angelo siluetas kampuotas. Taigi ir šiame kryžiuje naudojamas tuščiavidurės saulės simbolis, kuris krikščioniškoje simbolikoje primena vieną–labai svarbų atributą – monstranciją. Apskritimo viduryje esančios raidės IHS – tai pirmosios lotyniško užrašo raidės – Jesus Hominum Salvator – Jėzus žmonijos išganytojas, arba kita reikšmė – In Hot Signo, t. y. – tu nugalėsi.
Sedos mažosios bažnyčios geležiniai kryžiai daug vėlesni nei Sedos bažnyčios kryžiai. Abu mažosios bažnyčios kryžius nukalė kalvis Daukantas iš Plinkšių. Žinoma, kad šis kalvis gimė 1927 m., dabar jau miręs. Kryžiai nukalti apie 1984 m. Didesnysis priekinis kryžius yra 1,5 m. aukščio. Stiebas perkirstas viena kryžma. Stiebo ir kryžmos galuose yra nedideli tuščiaviduriai apskritimai, iš kurių išeina spinduliai, išsišakoję į dvi dalis. Toks pats apskritimas su spinduliais yra stiebo ir kryžmos susikirtimo vietoje. Čia spinduliai dar labiau išlankstyti nei kryžmos ar stiebo galuose. Spinduliai turi daug atsišakojimų, todėl atrodo gana chaotiškai. Tai labiau primena ne spinduliuojančią saulę, o gėlės žiedą. Mažosios Sedos bažnyčios galinio frontono kryžius yra mažesnis, bet atkartoja tą pačią kompoziciją kaip ir pirmajame kryžiuje. Stiebas be kryžmos, prie jo pritvirtintas apskritimas su daugybe spindulių. Apačioje jo yra užlenktais į viršų galais mėnulio pjautuvas. Šie du kryžiai šiek tiek primena ankstesniuosius geležinius kryžius, tačiau jie nebe tokie lakoniški ir paprasti.
Grūstės kapinių koplyčią puošia du nedideli geležiniai kryžiai. Priekinio fasado kryžius didesnis ir masyvesnis nei galinio fasado. Taigi priekinio fasado kryžiaus stiebas perkirstas viena didele kryžma. Mažesnioji kryžma yra tokio paties dydžio kaip ir kryžmų perkryžos. Stiebo, kryžmų ir per kryžų galai užbaigiami, jas tarsi perskiriant į dvi dalis ir šias užlenkiant žemyn. Tarp šių dviejų išlenkimų tarsi išauga po vieną nedidelį rombą. Tas pats motyvas atkartojamas stiebo viršuje ir apačioje, ir kryžmų galuose. Tai sudaro darnų kompozicijos ritmą. Nuo stieb,o ir kryžmų išeina aštuoni spinduliai, vėliau po du susijungia – tai sudaro keturis rombus. Kiekvieno susikirtimo vietoje yra tokie patys du užlenkimai ir mažas rombas kaip ir stiebo bei kryžmų galuose. Taigi, naudojant vienodus elementus, gaunamas labai simetriškas ir harmoningas kryžiaus vaizdas.
Galinio fasado kryžius išties yra labai mažas. Jį sudaro stiebas su viena kryžma. Stiebo viršutinė dalis platesnė nei apatinė. Ji tokio paties pločio, kaip ir kryžma. Išplatėjusio stiebo viršus ir apačia užsibaigia rombais. Tokie patys rombai yra ir kryžmos galuose. Iš kryžmos ir stiebo susikirtimo vietos išeina keturi spinduliai. Dviejų apatinių ir dviejų viršutinių pradžios tarsi sudaro du mėnulio pjautuvus, o iš kiekvieno galo spindulys dar pratęsiamas jį išlenkiant. Spinduliai užbaigiami rombais, šiek tiek mažesniais nei stiebo ir kryžmos rombai. Šis kryžius labai nedidelis, todėl jis yra iškeltas ant aukšto bokštelio. Abu koplyčios kryžiai nukalti vieno ir to paties kalvio, nes abiejų kryžių kai kurios detalės labai panašios, ypač stiebų ir kryžmų užbaigimai.
Dar vienas kryžius, kuriame iškalta data, yra Renavo bažnyčios kryžius virš portalo. Šis kryžius turi vieną kryžmą. Viduryje yra tuščiaviduris apskritimas, kuriame matome iškaltus metus – 1780. Iš viso apskritimo išeina 8 tiesės link stiebo viršaus, apačios ir kryžmų galų. Jos susikerta ir sudaro keturis trikampius. Stiebo viršūnė ir kryžmų galai užbaigiami mėnulio pjautuvais ir penkių kampų žvaigždėmis.
Renavo bažnyčios galinio bokštelio kryžius yra labai paprastas. Stiebas ir kryžma padaryti iš dviejų strypų, kurie galuose susijungia ir sudaro tuščiavidurį platų kryžių. Stiebo ir kryžmos susijungimo vietoje susidaro pilnaviduris kvadratas. Kryžmos galuose ir stiebo viršūnėje yra po labai nedidelį kryželį. Galima manyti, jog šie bažnyčios kryžiai išlikę iš senosios Renavo bažnyčios.
Renavo varpinės kryžius yra labai panašus į Sedos mažosios bažnyčios galinio frontono kryžių. Visai teisinga būtų sakyti, jog ir šį kryžių nukalė kalvis Daukantas. Tokia pati kompozicija –kryžius be kryžmos, o tik su tuščiaviduriu apskritimu, iš kurio išeina daug išsilanksčiusių spindulių. Stiebo apačioje – menulio pjautuvas.
Taigi galima daryti išvadą, jog kalvis Daukantas padarė ne tik šiuos kryžius. Jų turi būti ir daugiau. Tačiau visi trys paminėti kryžiai yra labai panašūs ir padaryti pagal vieną pavyzdį. Jie nepasižymėjo motyvų ir ornamentų gausumu, įvairove. Bet pagalvokime, kodėl šie kryžiai daugiau panašūs į gėlių žiedus, o ne į kryžius. Gal tai priklauso nuo to, kokiu metu buvo nukalti pastatyti šie kryžiai?
Renavo kapinių koplyčios kryžius yra vienakryžmis. Stiebo viršūnė ir kryžmų galai užbaigiami stilizuotais gėlės žiedo ornamentais. Negalima pasakyti, ar tai lelijos, ar tulpės žiedas, kadangi jis labai stilizuotas. Iš kryžmos ir stiebo susikirtimo vietos išeina šeši banguoti spinduliai. Jie yra viršum kryžmos. Jos apačioje spindulių nėra, tad galima manyti, jog šie spinduliai paprasčiausiai nulūžo. Toks pats atvejis atsitiko ir su Renavo bažnyčios kryžiumi. Iš 1966 metais A. Skabaliūtės perpiešto kryžiaus matyti, jog yra dvylika banguotų spindulių, o jau 1994 metais šių spindulių nebėra. Taigi, jei nebūtų ankstesnių piešinių, šiuo metu mes nebežinotumėme, kaip iš tikro atrodė kryžiai. Jų nebūtų galima autentiškai restauruoti. Taigi, lyginant kryžių būklę prieš trisdešimt metų ir dabar, galima pasakyti, kad jis labai pasikeitė ir pablogėjo.
Taigi Sedos bažnyčios, Grūsties koplyčios, Renavo bažnyčios ir koplyčios kryžiai buvo tikri kaltiniai kalvių darbo kryžiai. Jie yra su būdingais visai Lietuvai to meto naudotais ornamentais ir kryžių simbolika: saulutėmis, mėnuliu, žvaigždėmis – kosminiais simboliais; taip pat geometriniais ir augaliniais ornamentais: – lelijomis, tulpėmis. Visi šie kryžiai buvo kalvių išmonės ir meniško grožio pajautimo dėka sukurti. Tai iš tiesų buvo jų kalviškos meistrystės įrodymas ir medžiagos įvaldymas, paverčiant paprasčiausią geležį meno kūriniais. Kiekvienas kryžius originalus, nesikartojantis, geras jų kompozicinis išdėstymas. Atskiri meniniai elementai ir ornamentika pajungti darniai visumai.
Visai kitokie buvo kapinių kryžiai. Tiesa, juos irgi darė kalviai, tačiau viskas buvo daroma iš jau paruoštų medžiagų. Kryžiaus stiebas ir kryžmos daromi iš suformuotų keturkampių geležinių strypų. Juos reikėdavo tik nupjauti, pasirenkant norimą kryžmos aukštį ir kryžmos plotį. Jie būdavo sutvirtinami, ir ant jų kalvis montuodavo kitus puošybinius elementus. Plonesni geležiniai strypai taip pat buvo atvežami ir naudojami kryžiams puošti. Kalvis tik išlenkdavo reikiamą ar norimą formą. Šie išdėstymai dažniausiai apsiribodavo S. raidės forma.. Ji būdavo įvairaus ilgio. Išlenkimo kampas būdavo skirtingas. Taip pat buvo naudojama perpus perpjauta S raidės forma. Iš visų šitų išlenktų ornamentų ir būdavo montuojamas kryžius. Atskiri puošybiniai elementai tarpusavyje, prie stiebo ir prie kryžmų būdavo sutvirtinami kniedėmis. Taigi tokie kryžiai iš daugelio dalių surenkami į vieną. Forma priklausė ir nuo meistro, ir nuo užsakančių žmonių pageidavimų. Kapinėse statomi kryžiai buvo šabloniški. Vienose kapinėse galima suskaičiuoti po kelis visiškai vienodus kryžius.
Keletas eilučių apie Grūstės kapinių kryžius. Dažniausiai čia antkapiniai paminklai sudaryti iš dviejų dalių – cementinio postamento ir geležinio kryžiaus. Postamentai būdavo nudažomi ir nutinkuojami balta arba pilka spalva. Ant postamento užrašomi (ar atspaudžiami) mirusiųjų vardai ir pavardės bei gimimo data. Mano minimų antkapių datos yra nuo 1899 iki 1909 metų. Kai kurie kryžiai vietoje cementinio postamento turėdavo savotišką postamentą iš trijų geležinių strypų, kurie būdavo išlenkti ir įkalti j žemę. Prie šio „trikojo" postamento tvirtindavo kryžių. Kryžius, kaip jau minėjau, padarytas iš plačių geležinių strypų ir puošiamas atlietais (ar išlenktais) S formos ornamentais. Šie ornamentai buvo tvirtinami abipus stiebo ir kryžmų – šonuose, ir prikniedijami. Dažnai prie pirmojo ornamento būdavo pritvirtinami kiti – mažesni arba didesni išlankstymai, kurie sudarydavo antrąjį sluoksnį ir tarsi išplėšdavo kryžių. Stiebo ir kryžmų galuose taip pat naudojama S formos ornamentika, tačiau kartais ji pakeista ir panaši į stilizuotas lelijas arba stiebo ir kryžmų galai užbaigiami paprasčiausiais rombais.
Geležiniai strypai buvo ir paprasti keturkampiai, ir tokie patys keturkampiai susukti, sujungti tarsi į virvelę. Tokiais strypais dažniausiai puošdavo abipus stiebo iki kryžmos. Sie strypai ne tik savaime buvo susisukę, bet meistras juos dar ir tarpusavyje susukdavo, tad jie atrodydavo tarsi pinučiai ar grotelės. Tokie kryžiai sudarydavo labai ažūrinį vaizdą dėl jų ornamentų susisukimo ir persipynimo. Kartais tokie kryžiai labai perkrauti, per daug juose detalių, kai kurios detalės perdaug didelės ir nesiderina su visuma. Tačiau nemažai kryžių yra gana meniški. Tokie kryžiai dažomi aliejiniais dažais – dažniausiai balta, pilka spalva, rečiau ruda. Dabar dažai atsilaupę, kryžiai surūdiję, postamentuose sunkiai įskaitomi įrašai. Neretai kryžius nulaužtas ir likęs tik postamentas. Kai kuriuose kryžiuose stiebo ir kryžmos susikirtimo vietoje prikaltas krucifiksas. Jis būdavo atliejamas ir nudažomas sidabrine spalva. Krucifiksai šiose kapinėse yra kelių formų. Jie galėjo būti liejami šiose apylinkėse galėjo būti ir atvežti.
Kaltinių kryžių Grūstės kapinėse nėra. Galbūt jie paprasčiausiai neišsilaikė iki šių dienų. Nėra jų ir Renavo kapinėse.
Apibendrinant galima pasakyti, jog Sedoje ir jos apylinkėse kaltiniai kryžiai yra tik ant bažnyčių ir koplyčių. Kapinėse antkapiniai kryžiai – lietiniai. Pagal datas galima nustatyti, jog kalvių amatas čia gyvavo nuo seno (1770 – Sedos bažnyčios kryžius) iki mūsų dienų, kuomet kalvis Daukantas nukalė Mažosios Sedos bažnyčios kryžius.

NAUDOTA LITERATŪRA:
1. P. Dundulienė. Lietuvos etnologija. – V., 1991.
2. P. Dundulienė. Lietuvių liaudies kosmologija. – V., 1988.
3. Č. Kontrimas. Lietuvių geležiniai kryžiai. – V., 1991.
Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra, kng. 3. Sudarė A. Stravinskas, S. Sakalauskas. – V., 1992.