Kuo mes įdomūs pasauliui?

Architektas Karolis Reisonas

 

Didžiausio Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklo autorius

 

Morta Baužienė

 

1918  m. atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, čia labai trūko įvairių sričių techninės inteligentijos. Tuo laiku, ypač XX a. 3 dešimtmetyje, Kaune ir kituose miestuose dirbo daug iš svetur atvykusių specialistų. Lietuvos atstatymo komisariatui 1921 m. vadovavo vokietis Adolfas Kellermiulleris, čia dirbo ir Šveicarijos pilietis Eduardas Peyeris, būta ir daugiau užsienio šalių specialistų.

Vienas žymiausių atvykėlių, palikęs žymų pėdsaką Lietuvos tarpukario architektūroje, buvo kūrybingas architektas ir administratorius latvis Karolis Reisonas (1894–1981). Gimė jis Rygos apskrities Pabožio miestelyje, mokėsi Rygos realinėje gimnazijoje. Architekto išsilavinimą jis įgijo Peterburgo civilinių inžinierių institute, kurį baigęs 1920  m. atvyko į Lietuvą. 1922  m. jis tapo Šiaulių miesto vyriausiuoju inžinieriumi ir miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėju. K. Reisonas Šiauliuose dirbo iki 1930 m. balandžio mėnesio, kol jam buvo pasiūlyta eiti Kauno miesto vyriausiojo inžinieriaus ir Žemės ūkio rūmų statybos skyriaus vedėjo pareigas. Jas sąžiningai vykdė iki 1938 m. Vėliau porą metų vertėsi privačia praktika, o nuo 1940-ųjų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai pasitraukė iš Lietuvos, dirbo Panevėžio miesto inžinieriumi. Praleidęs ketverius pokario metus Vokietijoje, kur tremtinių stovyklose užsiėmė pedagoginiu darbu gimnazijose ir ėjo kitas, su techniniu išsilavinimu susijusias pareigas, K. Reisonas su šeima 1950 m. išvyko gyventi į Australiją. Čia jis iki senatvės dirbo architektu viešųjų darbų įstaigoje (Department of Works, Commonwealth of Australia, nuo 1973 m. – Department of Housing and Construction, toje pačioje institucijoje). Mirė K. Reisonas Adelaidėje 1981 m. liepos 17 d., sulaukęs 87 metų amžiaus.

K. Reisono gyvenimo pradžia Šiauliuose buvo gana sunki. Miestas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo nuniokotas gaisro, jame buvo sugriauta apie 65 proc. visų pastatų. K. Reisono darbo Šiauliuose laikotarpis sutapo su svarbiausiais miesto atstatymo darbais (Šiauliai buvo atstatomi laikantis anksčiau susiformavusio gatvių tinklo). 1925 m. prie miesto buvo prijungtos ir suplanuotos išparceliuoto Gubernijos dvaro žemės. Tuo laiku miesto inžinieriui teko ne tik skubiai projektuoti naujai statomus pastatus, bet ir nuolat užsiimti įvairiu organizaciniu bei techniniu darbu. Jis suorganizavo statybos dešimtininkų kursus, įsteigė Šiaulių braižyklą, kur žiemos metu dirbdavo apie 50 matininkų.

To meto Lietuvoje labai trūko specialistų, todėl 1926 m. K. Reisonas ėmėsi iniciatyvos Šiauliuose įsteigti vidurinę amatų mokyklą, kuriai vėliau porą metų pats vadovavo. Dirbdamas Šiaulių miesto inžinieriumi, K. Reisonas dar buvo ir Žemės ūkio ministerijos statybos reikalų konsultantas. Vykstant Žemės reformai, labai trūko universalių projektų kaimui. Siekdamas užpildyti šią spragą, 1926 m. jis parengė vadovėlį „Žemės ūkio statyba“, o po dviejų metų – „Molio statyba“. Knygelės buvo skirtos kaimiečiams, gavusiems žemės. Jose buvo pateikiami įvairaus dydžio sodybų suplanavimo, pastatų projektai, brėžiniai. Tekstuose randame patarimų, kaip atpiginti statybą naudojant vietines medžiagas, kaip susitvarkyti sodybos aplinką, kaip patogiau suskirstyti sodybą į ūkinę ir gyvenamąją zonas. Pirmojoje knygelėje net pateikiami pastatų puošybos pavyzdžiai, kuriuos sukūrė dailininkas Paulius Galaunė ir architektas Vladimiras Dubeneckis.

Šiauliai per Antrąjį pasaulinį karą buvo stipriai sugriauti. Dalis per karą išlikusių vertingų pastatų mūsų dienų nesulaukė. Dėl šių priežasčių šiandien sunku objektyviai įvertinti, koks buvo K. Reisono kūrybinis palikimas šiame mieste. Kai kurie jo projektai išliko archyvuose, atvirukuose. Dirbdamas Šiauliuose, K. Reisonas savo pastatams suteikdavo XIX–XX a. sandūrai būdingas istorizmo formas, naudojo orderinius elementus, frontonus, dekoruotas tarpaukštines juostas.

Vienas pirmųjų jo įgyvendintų projektų buvo 1922 m. suprojektuotas Ch. Frenkelio namas su kino teatru „Spindulys“, eklektiškų formų pastatas gausiai dekoruotais fasadais (neišlikęs). 1923  m. K. Reisonas suprojektavo „Vilties“ draugijos moksleivių bendrabutį dabartinėje Kražių gatvėje. Dviejų aukštų su mansarda bendrabutis buvo statomas už Amerikoje surinktas lėšas, projektas išleistas atviruko pavidalu. Pastato fasadas yra būdingų istorizmo laikotarpiui architektūrinių formų: su puscilindrio frontonėliu viršuje, segmentiniais sandrikais virš suporintų antrojo aukšto langų. Iš K. Reisono projektuotų gyvenamųjų namų išliko 1926 m. pastatytas advokato Kazio Venclauskio namas Vytauto gatvėje. Tai trijų aukštų namas, kurio stogą supa baliustrada, virš įėjimo kyla bokštelis, kai kurias patalpas apšviečia arkiniai langai. Fasadus skaido iškyšos, nišos, įvairaus dydžio langai. Istorizmo architektūros formų yra Vilniaus ir Vasario gatvių kampe stovinčio Pociaus namo (Nr. 16) fasade.

Jau K. Reisonui dirbant Kaune pagal jo projektą Šiaulių Aušros alėjoje buvo pradėtas statyti dviejų aukštų su pusrūsiu bibliotekos-muziejaus pastatas, tačiau jis neužbaigtas. 1931 m. Statybos inspekcija patvirtino K. Reisono paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę Šiauliuose projektą. Aukšta stela, kurioje įtaisyta urna kauleliams sudėti, viršuje baigėsi skydu su Gedimino stulpais ir langeliu. Jo viduje įtaisyta elektros lemputė (amžinoji ugnis).

K. Reisonas projektavo ne tik Šiauliams ir Kaunui – miestams, kuriuose dirbo. Apie jo  suprojektuotas ligonines Jurbarke ir Tauragėje buvo rašyta šių metų „Žemaičių žemės“ žurnalo trečiame numeryje.

1933–1934 m. pagal K. Reisono projektą Pasvalyje buvo pastatyta valstybinė aukštesnioji komercijos mokykla. Dviejų aukštų koridorinės sistemos pastatas yra plačios U raidės plano su pusiau uždaru vidaus kiemu. Mokomosios patalpos suplanuotos vienoje erdvaus koridoriaus pusėje. Pastato fasadams būdingas K. Reisono mėgstamas vertikalus skaidymas, apjungiant langus vertikaliomis briaunomis, išryškinant vertikalias sienų plokštumas. Architektas nevengė ir pramoninių projektų. Šiauliuose jis suprojektavo „Birutės“ saldainių fabriką, Klaipėdoje – „Lietūkio“ rūmus ir „Maisto“ šaldytuvus. K. Reisonui yra priskiriamas ir bendrovės „Maistas“ Kaune išplėtimo projektas. 1923 m. Garliavos valsčiuje Kinderiškių dvare buvo nupirktas 40 ha žemės plotas, kuriame per keletą metų buvo pastatytos skerdyklos, šaldytuvai, mėsos perdirbimo fabrikas, paukštienos cechai ir kt. Bendrovės fabrikai tuo laiku dar veikė ir Klaipėdoje, Tauragėje bei Panevėžyje.

Kauno laikotarpis K. Reisono kūrybinėje biografijoje – pats turtingiausias. 1932 m. K. Reisonas tapo Lietuvos piliečiu. Jis prisidėjo įgyvendinant kai kuriuos visai Lietuvai svarbius pastatų projektus: Vytauto Didžiojo kultūros ir karo muziejaus (dabar – Vytauto Didžiojo karo muziejus, architektas V. Dubeneckis), „Pienocentro“ rūmai (architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). Kaip savivaldybės statybos skyriaus vadovas, architektas tuo laiku turėjo daugybę organizacinio darbo, tačiau daug ir projektavo – visuomeninius, gyvenamuosius, sakralinius pastatus. Dar tebegyvendamas Šiauliuose 1928 m. jis parengė Evangelikų-liuteronų bažnyčios Staklių gatvėje projektą,  1937–1939  m. suprojektavo puikios modernistinės architektūros Evangelikų reformatų bažnyčią Ožečkienės gatvėje, 1939 m. – Elžbietos seserų kongregacijos namus (J. Pabrėžos g. 1), Šv. Vincento Pauliečio draugijos senelių namus (Aukštaičių g. 10). Prisidėdamas prie labdaros organizacijų veiklos, kai kuriuos objektus jis projektuodavo nemokamai.

1929–1930 m. pagal jo ir inžinieriaus Jurgio Gumeniuko projektą Laisvės alėjoje 46a buvo pastatytas kino teatras „Forum“.

1930-aisiais, vos pradėjęs dirbti Kaune,   K. Reisonas parengė „Lietūkio“ rūmų projektą. Tai 4 aukštų pastatas, kurio pagrindiniame fasade ryški Šiaulių periodui būdinga eklektika: plano simetrija, arkiniai langai, dekoratyvinės detalės.

1933–1934 m. pagal K. Reisono projektą Rotušės aikštėje buvo pastatyti Kunigų seminarijos rektorato rūmai (Rotušės a. 21). Architektui teko sunkus uždavinys – įterpti naują gana didelio tūrio pastatą tarp dviejų reikšmingų paminklinių objektų: 1624–1634 m. statytos Švč. Trejybės bažnyčios ir dar anksčiau statyto varpinės bokšto. Pagrindinis naujojo pastato fasadas išeina į Rotušės aikštę. Architektas stengėsi naujomis architektūros formomis nesudarkyti per šimtmečius susiformavusių ansamblio tūrių ir plano kompozicijų. Siekdamas vizualiai sumažinti trijų aukštų pastato tūrį, jis įvedė vertikalų fasado skaidymą, siaurus šoninius rizalitus, arkinius antrojo aukšto langus. Tačiau pastatas savo dydžiais vis dėlto išsišoko iš susiklosčiusio architektūrinio vaizdo. Kaip svetimkūnis jis jau architekto amžininkų buvo kritikuojamas. Mstislavas Dobužinskis 1938 m. rašė, kad „šis nedarniai prikergtas pastatas naikina visą architektūrinę-dekoratyvinę šio kampelio prasmę“.

1935 m. K. Reisonas sprendė kitą panašų uždavinį. Kauno senamiestyje prie Rotušės aikštės jis suprojektavo kitą bažnytinį objektą – Arkivyskupo ir metropolito rūmus (Rotušės a. 14a). Didingas trijų aukštų pastatas buvo statomas 1936–1939 m. Statybos techninę priežiūrą vykdė pats projekto autorius. Rūmų fasadas į aikštės pusę yra simetriškas su keturių kolonų portiku, puoštas baliustradomis, vazomis. Formuodamas tokį fasadą, architektas siekė naujojo pastato įsikomponavimo į susiklosčiusį užstatymą ir jo formas. Tačiau dideliu tūriu rūmai išsiskiria iš mažesnių aplinkinių pastatų. Sovietmečiu rūmuose veikė J. Naujalio muzikos mokykla.

Kaune K. Reisonas pastatė keletą iškilių europietiškos architektūros pastatų, į kuriuos pasižiūrėjus sunku patikėti, kad juos projektavo pastatų prie Rotušės aikštės autorius. 1934–1935 m. K. Donelaičio g. 73 iškilo Žemės banko rūmai. Didelis 31 tūkst. m³ tūrio pastatas vienu fasadu orientuotas į Vienybės aikštę, kitu išeina į K. Donelaičio gatvę. Pastato fasadai turėjo derėti prie baigiamų statyti Vytauto Didžiojo muziejaus rūmų, formuoti Vienybės aikštės rytinę kraštinę. Kiek sausokos monumentaliai ramios architektūros pastate vyrauja vertikalus langų ritmas ir kampinis įtrauktas įėjimas, paremtas keturkampiu stulpu. Rūmų vestibiulyje buvo pastatyta Bernardo Bučo sukurta skulptūra „Sėjėjas“, o fasaduose virš rizalitų – to paties skulptoriaus sukurti trys bareljefai.  Šiuo metu rūmuose veikia Technologijos universitetas (tai centrinis šio universiteto pastatas).

Tuo pačiu laikotarpiu, 1933–1934 m., K. Donelaičio g. 2 pagal K. Reisono projektą buvo statomi Žemės ūkio rūmai – kampinės situacijos 3 aukštų su pusrūsiu pastatas, pasižymintis nuosaikiomis architektūros formomis. 1935–1936 m. pagal K. Reisono projektą buvo pertvarkytas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis – į kitą vietą perkeltas „Laisvės“ paminklas (skulptorius Juozas Zikaras, 1928) ir biustai.

K. Reisonas projektavo ir individualius gyvenamuosius namus. Vienas jų – poeto Maironio namas Aleksote (Kaunas).

Didingiausias K. Reisono projektuotas pastatas yra Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Kaune. Erškėčiuota jos statybos istorija pasibaigė tik praėjus 80 metų nuo bažnyčios statybos komiteto sudarymo (1926 m.). Bažnyčia buvo statoma Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga kaip paminklas, įamžinantis šią sukaktį. Net dvejus metus rengtos projekto konkurso sąlygos reikalavo, kad „bažnyčios stilius charakterizuotų Lietuvos dvasios ypatybes, sietųsi su jos garbinga praeitimi ir kova už nepriklausomybę, kad išorinė išvaizda savaime būtų tos kovos monumentas“. Bažnyčia turėjo tapti ir tautos didvyrių panteonu. Iš konkursui (įvyko 1928  m. lapkričio mėnesį) pateiktų 15 projektų pirmąją premiją laimėjo Jonas Krasauskas, antrąją – Feliksas Vizbaras. Tada dar Šiauliuose dirbusio K. Reisono projektas buvo įvertintas trečiąja premija. Pagal anais laikais priimtą tvarką statoma būdavo ne pagal konkursą laimėjusį projektą. Realizavimui būdavo rengiamas naujas. Ši užduotis buvo pavesta K. Reisonui. Tai, kad paminklą, skirtą Lietuvos nepriklausomybei, už žmonių paaukotas lėšas projektuos kitatautis, Lietuvos pilietybės neturintis asmuo, sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą. Siekdamas „lietuviškumo“, K. Reisonas parengė projektą, kuriame spiralinis 83 m. aukščio bokštas kilo virš pagrindinio klasicistinio bažnyčios tūrio. Bokšto viršuje turėjo stovėti 7 m aukščio Laiminančio Kristaus skulptūra. Vėliau vietoje klasicistinių pastatas įgijo gotikai būdingų bruožų: susmailėjo langų ir durų arkos, bokštą spirale apsupo smailėmis užsibaigiančios kolonėlės.

Projekte didelis vaidmuo buvo skirtas aplinkos (buvusi Žaliakalnio turgavietė) sutvarkymui. Turgus turėjo būti perkeltas į kitą bažnyčios pusę – Žemaičių ir Aušros gatvių kampą. Šventovę su miestu jungė „Aušros takas“, kuriame turėjo būti sukurti tam tikri Lietuvos istorijos įvykius atspindintys akcentai.

Statybos inspekcija prie Vidaus reikalų ministerijos projektą 1930 m. pradžioje patvirtino, statyba galėjo prasidėti. Projektas buvo publikuotas įvairiuose leidiniuose, jo nuotrauka išspausdinta ant specialiai išleisto plakato. Vieniems jis kėlė pasigėrėjimą, asociacijas su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Kazio Šimonio paveikslais; veržlus spiralinis bokštas jiems reiškė kilimo į dangų įprasminimą, kituose architektūriniuose elementuose buvo įžvelgiami tautiškos architektūros motyvai. Daugeliui meno žmonių projektas kėlė pasipiktinimą. Anot jų, toks neskoningas pastatas ir dar labai brangiai kainuos. Daug kritinių straipsnių šiam „virtuvinio stiliaus“ projektui skyrė rašytojas Balys Sruoga, nespecialisto darbo architektūros kūriniu jį vadino menotyros daktarė Halina Kairiūkštytė-Jacinienė.

Gal dėl visuomenės nepasitenkinimo, oficialiai – dėl labai didelių statybos kaštų (3–10 milijonų litų) K. Reisonui buvo užsakyta parengti pigiau kainuojančios bažnyčios projektą. Jis buvo patvirtintas 1933 m. balandžio mėnesį. Tai konstruktyvių formų didžiulė trinavė bazilika (70 x 2 6 m, vidurinės navos aukštis 30 m) su dviem bokštais (mažuoju virš didžiojo altoriaus ir 63 m aukščio virš pagrindinio įėjimo), su įėjimais iš visų pusių. 1934 m. Kauno miesto savivaldybės dovanotame 1 ha sklype Žaliakalnyje prasidėjo bažnyčios statyba. Kertinis akmuo buvo atvežtas iš Jeruzalės Alyvų kalno. Statyba vyko gana sparčiai: 1934  m. pakloti pamatai, 1936 m. sumūrytos sienos, 1938 m. buvo betonuojamas stogas, kurio terasoje telpa apie 2 000 žmonių. Buvo planuota, kad bažnyčios erdvėje sutilps net 5 000 žmonių, sėdimų vietų numatyta 700. Į bokštą turėjo kelti trys liftai.

Kai Lietuvą okupavę rusai 1940  m. šventovę konfiskavo, Prisikėlimo bažnyčios statybos darbai dar nebuvo užbaigti: trūko perdangų, laiptų bokšte, interjero įrangos. 1952 m. bažnyčia atiteko Radijo gamyklai. Padarius perdangas (išėjo net 5 aukštai), gamykla čia įsirengė gamybos cechus. 1990 m., kai pastatą, paverstą gamykla, perėmė bažnyčios atstatymo komitetas, niekas nesitikėjo, kad darbai taip ilgai užsitęs. Šventovę atkurti buvo planuojama iki  2001 m., tačiau procesas vyko daug ilgiau. Statyba pareikalavo ne tik didelių lėšų. Neišvengta ginčų dėl šventovės modernizavimo, naujos estetikos. Prisikėlimo bažnyčios rekonstrukciją ilgus metus projektavo ir vykdė architektas Antanas Algimantas Sprindys. Jis suprojektavo kolumbariumą ir visus bažnyčios interjerus, kurie užbaigti įrengti 2004 m. pabaigoje.

Publikacijoje aptarti tik svarbiausi K. Reisono projektuoti pastatai. Jų būta ir daugiau, tarp jų ir  medinė bažnyčia Užunvėžyje (Anykščių rajonas, 1938), Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios Jonavoje bokštų atstatymas, berniukų gimnazija Kaune (abu 1934–1935 m.).

Amžininkų atsiminimuose yra ir tokių žinių, kad K. Reisonas Kaune visą laiką buvo laikomas atvykėliu iš kitur. Pasitaikančios nesėkmės jo darbe kai kam kėlė net pasitenkinimą. Didelė jo nesėkmė buvo autobusų garažų Šančiuose projektas, nes pastatas sugriuvo statybos metu (1938 m.). Tris hales garažams projektavęs K. Reisonas dėl konstrukcijų konsultavosi su Pranu Markūnu, kuris pasiūlė didžiąsias hales uždengti plieninėmis konstrukcijomis. Anot P. Markūno, gelžbetonio konstrukcijų svoris yra daug kartų didesnis, nei naudingas apkrovimas, dar prisideda apskaičiavimams nepasiduodantys dideli temperatūros įtempimai ir konstrukcija gali sugriūti. Tačiau K. Resisonas konstruktoriaus P. Markūno nepasamdė – jo užsiprašytas atlyginimas už darbą jam pasirodė per didelis. Garažo stogus K. Reisonas suprojektavo kaip cilindrinius kevalus, sustiprintus arkinėmis gelžbetoninėmis briaunomis. Tai nepasiteisino ir, kaip minėta, 4 000 m² garažas sugriuvo dar tebevykstant statyboms. Teismai dėl šio įvykio tęsėsi dvejus metus (1938–1940). Ekspertizę atlikęs Anatolijus Rozenbliumas nustatė, kad buvo klaidų paskaičiuojant garažo stogo konstrukcijas bei statybos darbų technologijoje.

Ši nesėkmė, K. Reisonui kainavusi Kauno miesto inžinieriaus postą, šiandien jau retai prisimenama. Išliko tai, ką gero Lietuvoje sukūrė iš Latvijos čia atvykęs architektas. Jo geriausi darbai sudaro nemažą dalį  XX a. 3–4 dešimtmečių Lietuvos architektūros aukso fondo. Organizacine veikla K. Reisonas daug prisidėjo prie statybų plėtros Šiauliuose, Kaune ir kitose Lietuvos vietovėse.

 

Literatūra:

1. LCVA, F. 1622, A. 4, B. 116,149, 150, 252, 269, 306, 317, 545, 713.

2. J. Kančienė. „Prisikėlimo bažnyčia“, Archiforma. - Kaunas,  1999(3) p. 84–86.

3. V. Levandauskas. „Kauno Rotušės aikštės 1924–1939 užstatymas“, Lietuvos TSR architektūros klausimai, VII (II). - Vilnius, 1981, p. 108–126.

4. A. Nakas. „Profesorius Anatolijus Rozenbliumas“, Technika - Vilnius, 2002, p. 72–74.

5. Šiaulių metraštis. 1918–1938. - Šiauliai, 1938.