Kuo mes įdomūs pasauliui?

Laikmetis, neogotika ir Palangos bažnyčios architektas Karlas Eduardas Strandmannas

 

Morta Baužienė

 

XIX a. II p. Lietuvos architektūrą sąlygojo politinės netektys. Po Vilniaus universiteto, kuriame architektų rengimas jau buvo įsibėgėjęs, uždarymo Lietuva liko be vienintelės iki to laiko veikusios vietinės kilmės architektus rengusios aukštosios mokyklos. Lietuviai architektai, baigę Rusijos aukštąsias mokyklas, buvo siunčiami dirbti toliau nuo jų gimtųjų vietų. Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje atsiųstųjų ir vietinių specialistų santykis dar labiau pasikeitė. XIX a. carinėje Rusijoje statybų reikalus vietose tvarkė Statybos ir kelių komisijos (vėliau – Statybos skyriai). XIX a. vid. didžiąją dalį šių komisijų darbuotojų dar sudarė vietiniai specialistai. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo generalgubernatoriaus M. Muravjovo nurodymu visi vietinės kilmės Statybų komisijų tarnautojai (architektai, inžinieriai, braižytojai, raštininkai) palaipsniui buvo pakeisti stačiatikiais. Pirmumo teisę projektuoti ir vertinti svarbiausius objektus turėjo gubernijos architektas. Susiklosčius tokioms sąlygoms, didžiuosiuose Lietuvos miestuose dygo imperijos pakraščiams būdingi kvartalai, kuriuos projektavo į Šiaurės-Vakarų kraštą siunčiami ne patys talentingiausi Peterburgo ar Maskvos specialistai.

Po 1863 m. sukilimo Žemaičių, Seinų ir Vilniaus vyskupijose generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė katalikų bažnyčių statybą ir net jų remontą. Draudimas galiojo iki 1897 m. Tačiau ir šį draudimą atšaukus, visiškos laisvės statybų srityje nebuvo. Leidimus naujų bažnyčių statybai vyskupijos privalėdavo suderinti su gubernijų statybos skyriais. Šie reikalavo, kad būtų aiškiai ir tiksliai nurodomi lėšų, numatomų gauti statant projektuojamus objektus, šaltiniai. Lėšų rinkimo kontrolei parapijose buvo privaloma turėti išlaidų knygas.

Per 34 naujų bažnyčių statybos Lietuvoje draudimo metus Europoje keitėsi architektūros stiliai, atsirado naujos statybų technologijos. Prieš naujų bažnyčių projektavimo darbų nutraukimą Lietuvoje ir Europoje vyravo romantizmo architektūra, kuriai būdingas susižavėjimas viduramžių stiliais ir liaudies meno reiškiniais. Statant bažnyčias, romantizmas labiausiai pasireiškė neobaroko, neogotikos, neoklasicizmo stilistika. Uždraudus bažnyčių statybą Lietuvoje, jų architektūros įvaizdis čia tarsi sustojo ties XIX a. vid. romantizmu ir vėliau įsigalėjusiu istorizmu. Draudimą panaikinus, Lietuvos naujų bažnyčių architektūroje vėl atgimė neogotika. Aukšti, į dangaus mėlynę kylantys neogotikinių bažnyčių bokštai išreiškė žmonių dvasios pakilimą, pergalę prieš blogį, prievartą. Atgavus teisę statyti, visą kraštą buvo apėmęs tikras naujų bažnyčių statybų entuziazmas. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose pastatyta ar pradėta statyti 150 mūrinių bažnyčių. Daugelis iš jų buvo neogotikinės.

Neogotikos plėtrą skatino ir katalikų Bažnyčios vadovai, su baime ir nerimu stebėję modernizmo įsigalėjimą mene. 2004 m. „Menotyroje“ išspausdintame Skirmantės Smilingytės-Žeimienės straipsnyje nagrinėjamas oficialus katalikų Bažnyčios požiūris į moderniąją bažnytinę dailę. Nors Bažnyčia labiausiai reglamentavo sakralinės tapybos ir muzikos meną, be jos dėmesio neliko ir architektūra. Popiežius Pijus IX (1846–1878) laiške menininkams (Potestas tenebrarum, 1873) skatino atgaivinti krikščioniškojo meno pradus, įkvėpimo semtis iš senosios dailės pavyzdžių. Popiežius sustabdė Romos kurijos ceremonijų meistro 1863 m. parengto rašto, kuris buvo nukreiptas prieš neogotiką architektūroje, įsigaliojimą ir taip ilgam įtvirtino neogotiką, kaip XIX a. paskutiniojo ketvirčio katalikų Bažnyčios teigtiniausią architektūros stilių.

Nuo pirmųjų Lietuvos prijungimo prie Rusijos imperijos metų visuomenė demonstravo neigiamą nusistatymą naujajai administracijai. Tai pasireiškė ne tik sukilimais, knygnešių judėjimu, bet ir statybų užsakovų požiūriu į projektuotojus. Dvaruose ir dvarininkams priklausiusiuose miesteliuose naujų objektų gubernijos architektai neprojektuodavo. Būsimų statinių savininkai, darbų užsakovai architektus kviesdavo iš svetur. Tai dažniausiai buvo vokiečiai (Friedrich August Stüler, Gustav von Schacht), italai (Cezare Anichini, Jakob Woller, Henryk Marconi) ir kt.

Kai katalikams buvo leista vėl statyti bažnyčias, nuo baudžiavos panaikinimo buvo praėję beveik 40 metų. Dvaro ir valstiečių santykiai jau buvo nusistovėję. Naujų bažnyčių statyba suvienijo dvarą ir valstiečius. Dvarininkai visokeriopai rėmė šventovių statybas: leidimais, architektais, lėšomis. Švėkšnos šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios statybai Švėkšnos ir Vilkėnų dvarininkai Adomas ir Aleksandras Pliateriai skyrė 50 000 rublių, visą miško medžiagą ir dvaro plytinėje nemokamai pagamino visas statybai reikalingas plytas. Tvirtinant Plungės bažnyčios projektą, kurio sąmata buvo 58 196 rub., nurodyta, kad kunigaikštis Mykolas Oginskis testamentu šiai statybai paliko 10 000, o kunigaikštienė Marija dar pažadėjo 15 000 rublių ir visas statybines medžiagas. Kaip žinome, apie trečdalį lėšų ir daug statybinių medžiagų, tarp jų ir plytų, naujosios katalikų bažnyčios statybai Palangoje skyrė grafai Tiškevičiai.

Apie Palangos ir daugelio kitų Žemaitijos bažnyčių autorių Karlą Eduardą Strandmanną (1867–1946) pirmasis darbus pradėjo rašyti kunigas Kazimieras Jasėnas. 1923 m. išleistoje „Visuotinėje meno istorijoje“ jis įvardijo architekto gimimo vietą ir metus, aukštąją mokyklą, kurioje jis mokėsi, architektus, su kuriais užbaigęs studijas dirbo. K. E. Strandmanną paminėjo daugelis rašiusiųjų Lietuvos bažnyčių istorijos ir architektūros klausimais. Architektūros istorikės dr. Algė Regina Jankevičienė ir dr. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė apie K. E. Strandmanno darbus paskelbė straipsnių spaudoje, akademinėje „Lietuvos architektūros istorijoje“ įvertino jo indėlį į šalies architektūros palikimą. 2005 m. išėjo Latvijos architektūros istoriko Janio Zilgalvio monografija apie Latvijos neogotiką. Joje daug dėmesio skiriama neogotikos ištakoms Europoje, panagrinėta kaimynų – Vokietijos, Estijos, Švedijos – neogotikinė architektūra. Lietuvos neogotika monografijoje aptariama gana prabėgomis. K. E. Strandmanno biografijos ir kūrybos faktus, tyrinėdamas Latvijos neogotikinius  statinius ir konkrečiai Jelgavos katalikų bažnyčios architektūrą, papildė Latvijos kultūros paveldo specialistas Janis Zilgalvis, kurio publikacija spausdinama ir šioje knygoje.

Karlas Eduardas Strandmannas gimė 1867 m. gegužės 17 d. Linčiopinge (Lindköping, Švedija) statybininko šeimoje. Nuo 1923 m. įvairioje literatūroje kartojamas teiginys, kad jaunuolis baigė Stokholmo aukštąją architektūros mokyklą. Pamėginkime patikslinti  mokyklos pavadinimą.

1827 m. Švedijos sostinėje buvo įsteigtas Technologijos institutas (Teknologiska Instituten), rengęs įvairių techniškųjų profesijų specialistus. Kai 1867 m. prie šios aukštosios mokyklos prisijungė Kalnakasybos institutas, kaip atskiros mokyklos pradėjo išsiskirti chemijos, statybos, inžinerijos fakultetai. 1877 m. Technologijos institutui buvo suteiktas karališkosios mokyklos vardas – Kunliga Tekniska Högskolan. Pastarasis žodis švedų kalboje reiškia universitetą. Tais pačiais 1877 m. prie Karališkojo technologijos universiteto buvo įkurta Architektūros mokykla (fakultetas). Taigi galime daryti prielaidą, kad K. E. Strandmannas studijavo Stokholmo karališkojo technologijos universiteto Architektūros mokykloje (fakultete).

Baigęs studijas, jaunuolis tobulinosi dirbdamas su žymiais švedų architektais. K. Jasėnas mini prof. A. Bugge, kuriam K. E. Strandmannas talkininkavęs, „priruošdamas Sundsvallo rotušės planus“. Pramoninis miestas-uostas Sundsvallas 1888 m. sudegė. Jo atstatymui buvo sukviesti žymiausi Švedijos architektai, tarp jų ir K. Jasėno minimi – Gustafas Hermanssonas (1864–1931) ir Adolfas Emilis Melanderis (suomiai jį vadina Molanderu). Su jais K. E. Strandmannas dirbo prieš apsigyvendamas Liepojoje. Minėti architektai yra suprojektavę ir neogotikinių bažnyčių. 1893 m. A. E. Melanderis parengė neogotikinės Šv. Jono bažnyčios Helsinkyje, didžiausios šio miesto šventovės, projektą. 1897–1903 m. Stokholme pagal G. Hermanssono projektą buvo pastatyta Oscaro bažnyčia. Tikėtina, kad tyrinėjant Lietuvoje pagal K. E. Strandmanno projektus pastatytas katalikų šventoves, rastume nemažai bendrų bruožų su minėtomis bažnyčiomis.

J. Zilgalvis teigia, kad pirmoji neogotikinė bažnyčia Švedijoje buvo pastatyta 1805 m. Stokholme, o didžiausias šio stiliaus šventovių statybų „bumas“ buvo XIX a. 8–9 dešimtmečiais. Tai yra laikas, kai K. E. Strandmannas apsigyveno Liepojoje ir, kaip rašo Lietuvos architektūros istorijos autorės, projektavo „beveik vien sakralinius pastatus“. Dauguma šių statinių yra Lietuvoje. Latvijai K. E. Strandmannas suprojektavo nedaug pastatų. 1906 m. pagal jo projektą buvo pastatyta neogotikinė Šv. Jurgio katalikų bažnyčia Jelgavoje. 1912 m. jis suprojektavo Liepojos liuteronų bažnyčią, kurios statybą sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Darbai buvo atgaivinti tik 1924 m. ir užbaigti 1930-aisiais, vadovaujant inžinieriui Aleksandrui Soorensenui. Kaip rašo Janis Krastinšas, iš gelžbetonio, akmens ir metalo pastatyta bažnyčia tapo chrestomatiniu nacionalinio romantizmo pastatu. J. Zilgalvis minėtoje monografijoje rašo dar ir apie K. E. Strandmanno kartu su L. Melvilsu suprojektuotą Liepojos šv. Juozapo katalikų bažnyčią, pastatytą 1894–1900 m. Be to,  J. Zilgalvis pagal panašumą į Žiobiškio bažnyčią K. E. Strandmannui priskiria XX a. pr. Dunavos miestelyje pastatytą katalikų bažnyčią. Dar daugiau duomenų apie K. E. Strandmanno Latvijoje ir Lietuvoje projektuotus pastatus pateikiama šioje knygoje spausdinamame J. Zilgalvio straipsnyje (p. 41–48).

Pagal K. E. Strandmanno Lietuvai parengtus katalikų bažnyčių projektus daugiausia bažnyčių pastatyta Žemaitijoje. Čia stovi jo projektuotos Gruzdžių (Šiaulių r., 1896–1904), Palangos (1897–1907), Švėkšnos (Šilutės r., 1901–1905), Kelmės (1901–1912), Salantų (Kretingos r., 1906–1911), Plungės (1903–1933), Kulių (Plungės r., 1900) bažnyčios. Dar trys K. E. Strandmanno bažnyčios yra tolėliau: Žiobiškyje (Rokiškio r., 1902–1911), Ramygaloje (Panevėžio r., 1902–1914), Alantoje (Molėtų r., 1904–1912). Visos šios bažnyčios yra neogotikinės, išskyrus neoromanines Alantos ir Plungės bei neoklasicistinę Kulių.

Lygindama Lietuvos neogotikines ir gotikines bažnyčias, architektūros istorikė dr. Algė Regina Jankevičienė nustatė, kad Lietuvos neogotikinių bažnyčių projektuotojai sekė ne vietinės gotikos pavyzdžiais, o vadovavosi Vakarų Europos gotikos studijomis. Naujose bažnyčiose buvo kartojami viduramžių gotikos atskiri elementai, nesiekiant atkurti gotikos formų simbolikos. Tyrinėtojos nuomone, Lietuvos neogotika nėra viduramžių gotikos tąsa, o nauja stilinės architektūros vystymosi pakopa. Neogotikinės bažnyčios savo dydžiu ir formomis kontrastingai išsiskirdavo to laiko smulkiais mažaaukščiais namais užstatytų miestelių aplinkoje. 50–70 metrų aukščio K. E. Strandmanno bažnyčių bokštai iš toliausiai švietė kalvotame Žemaitijos peizaže. Amžininkas kun. K. Jasėnas apie virš miestelio iškilusią Švėkšnos bažnyčią rašė, kad „ji, rodos, geriau tiktų sostinei, negu menkam pasienio miesteliui“. Panašiai atrodė ir nauja Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kurios vienbokštis neogotikinis tūris didingai žvelgė į vienaukščių namelių skruzdėlyną. Neogotikinės bažnyčios ne pačios taikėsi prie esamo užstatymo, bet prognozavo, diktavo būsimąjį urbanistinės erdvės sutvarkymą. Didžiulė dvibokštė Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta miestelio, kuriame tuo laiku buvo apie 1 200 gyventojų, aikštės rytiniame šone, tapo jo urbanistinės erdvės organizatore. Ramygalos, Palangos bažnyčios įkomponuotos į miestelių centrinės gatvės išklotinę, Plungės – uždaro gatvės perspektyvą, savitai formuoja miesto centro atkarpą tarp aikštės ir bažnyčios.

K. E. Strandmanno projektuotas bažnyčias architektūros istorikai atpažįsta ne tik pagal išlikusius projektus, bet ir pagal jo bažnyčioms būdingus bendrus bruožus: ir didžiosioms, ir mažesnėms bažnyčioms būdingas lotyniško kryžiaus planas, išraiškingas vertikalus tūris, kuriame vyrauja du arba vienas kvadratinio plano bokštai. Bažnyčių sienas skaido, o bokštų kampais į viršų kyla laiptuoti kontraforsai. Aštuonkampę bokšto smailę skaido horizontalios padalos. Vienbokščių bažnyčių bokšto šonuose būna piramidiniais stogeliais dengti bokšteliai. Fasaduose kartojasi dekoratyviniai elementai: langas-rožė transepto smailiaarkėje nišoje, portalo įforminimas sustorinto mūro iškyšoje, raudonų plytų ornamentai balto tinko juostose.

Viena puošniausių ir didingiausių K. E. Strandmanno projektuotų bažnyčių – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Palangoje – pastatyta 1897–1907 m. Jos statyba vyko prisilaikant projekto, išskyrus langus virš didžiojo altoriaus, kurių architektas nebuvo suprojektavęs. Pagal projektą virš altoriaus turėjo kabėti paveikslai. Vitražais užpildyti langai sugalvoti statybos eigoje.

Palangos bažnyčia yra vienbokštė, lotyniško kryžiaus formos, su penkiasiene apside. Jos detalių, ornamentų, nerviūrų sukūrimui panaudota 18 profilių plytos. Pajūrio lygumoje iš tolo šviečia ryškus raudonų plytų šventovės siluetas. Bažnyčios eksterjerą formuoja tankiai laiptuotais kontraforsais suskaidytos sienos, apsidė, transeptas ir aukštas bokštas. Skirtingai nuo kitų K. E. Strandmanno projektuotų vienbokščių bažnyčių, šis bokštas neturi šonuose priglaustų piramidinių bokštelių. Kvadratinio plano bokšto kampus remia dvigubi laiptuoti kontraforsai, kurie bokšto viršuje perauga į mažus bokštelius. Tarp šių bokštelių yra aukšti laiptuoti frontonai su laikrodžio ciferblatais visose pusėse. Virš bokšto kylanti vario skarda aptaisyta aštuoniakampė 24 metrų aukščio smailė horizontalia smulkių trikampių skydelių eile sudalinta į du tarpsnius. Vakariniame bokšto šone sustorinto mūro iškyšoje įrengtas didysis portalas. Perspektyviniame smailos arkos apvado šonuose įkomponuotos kolonėlių eilės, o virš durų smailės trikampyje yra baltai tinkuota apskrita niša. Bokšto tarpsnyje virš portalinės arkos šviečia puošnus langas-rožė, sudarytas iš 9 savarankiškų apskritimų. Bokštas padalintas tarpsniais, kuriuos vieną nuo kito skiria raudonų plytų ornamentai baltai tinkuotose juostose (įvairiai supintos arkutės, tvorelės, kryžiukai, dobilo lapai). Ornamentinės juostos kartojasi ir bažnyčios sienų kompozicijoje.

Šoniniuose fasaduose dominuoja panašiai kaip didysis įforminti portalai ir transeptas. Transepte gausiai dekoruotos, šiek tiek įgilintos smailios arkos viršuje vyrauja langas-rožė. Šis langas skiriasi nuo bokšte esančiojo: iš apskritimų transepto lange suformuotas gėlės žiedas. Apatinėje transepto plokštumoje pakaitomis su ornamentinėmis juostomis baltai tinkuotame fone nuo cokolio kyla įvairaus dydžio arkų grupės.

Bažnyčios sienas skaidantys laiptuoti kontraforsai viršuje užsibaigia bokšteliais, į kuriuos remiasi centrinės navos tūrį su šoninėmis jungiantys arkbutanai. Tai vienas iš rečiau pasitaikančių K. E. Strandmanno bažnyčių išorės elementų, sutinkamų dar Švėkšnos bažnyčioje. Kontraforsų atidalintuose sienų plotuose smailiaarkėse nišose įkomponuoti langai. Jie yra sugrupuoti po du.

Be aptartų bažnyčios išorę formuojančių elementų – bokšto, kontraforsų, transepto, langų, neogotikos turtingumui sukurti čia tarnauja daugybė pasikartojančių detalių: ornamentinės juostos baltai tinkuotuose plotuose, apskritos nišelės, arkučių, dantukų, eilės perspektyviniai langų glefai ir t. t.

Bažnyčios interjerą formuoja kolonos ir skliautai. Tinkuotoje baltoje vidaus erdvėje raudonų plytų struktūriniai elementai – kolonos, skliautų nerviūros – kuria pakilią, dvasingą nuotaiką. Raudonų plytų briaunotos kolonos, prie sienų prigludę pilioriai stiebiasi į viršų, kur nuo pilkų cementinių kapitelių nerviūromis išplinta į kryžminius skliautus, suformuoja travėjas. Kilimo aukštyn įvaizdį sustiprina raudonų plytų langų apvadai su akcentuotomis smailiosiomis dalimis, aklilangiai smailiais apvadais, pseudoarkos, ornamentinės juostos. Palangos bažnyčios interjerą galima būtų apibūdinti kaip raudonos plytos ir balto tinko simfoniją.

K. E. Strandmanno autorystei priskiriamų bažnyčių skaičius dar nėra iki galo aiškus. Dažnai kai kurių pastatų projektų autorystė nustatoma remiantis architektūros formomis. Ant išlikusių projektų galima užtikti statybos vykdytojo (K. O. Kuntzelio – ant Alantos bažnyčios projekto) parašą, o ant nuorašo (Plungės bažnyčia) niekas nepasirašo. Pagal planą ir išorės bruožus K. E. Strandmannui dar priskiriama Vilkijos (1900–1908), Senosios Akmenės (1907–1912), per abu karus nukentėjusios, todėl pakitusios Tauragės (1904) bažnyčių projektų autorystė. Pagal reikšmingumą Lietuvos sakralinės architektūros istorijoje K. E. Strandmanną reikėtų gretinti su Vaclovu Michnevičiumi (1866–1947), kurio bažnyčių gausu Vilniaus ir Kaišiadorių apylinkėse. Abu architektai projektavo panašiu laiku, kūrė istoristiniais motyvais ir savo regionuose buvo labai populiarūs. Tiktai V. Michnevičiui labiau pasisekė – jo kūryba gana detaliai išnagrinėta, o K. E. Strandmanoo darbai Lietuvoje tebelaukia išsamesnių tyrimų.

 

Literatūra:

1. Lietuvos architektūros istorija, t. 3. - Vilnius : Sa-vastis, 2000.

2. B. Barauskas. Palanga. Šimtmečių epizodai. - Palanga, 1983–1984 [mašinraštis].

3. J. Basanavičius. Iš Palangos istorijos. - Vilnius, 1922.

4. Z. Genienė. Palangos miestelio istorijos apybraiža. Vilniaus apskrities archyvas, F 5 – 3971.

5. A. R. Jankevičienė. „Lietuvos neogotikinės bažnyčios“, Statyba ir architektūra, 1991 (12), p. 18–21.

6. A. R, Jankevičienė. „Gotika ir neogotika Lietuvos bažnyčių architektūroje“, Urbanistika ir architektūra, t. 28, priedas 3. - Vilnius : Technika, 2004, p.13–19.

7. K. Jasėnas. Visuotinė meno istorija, t. 1. - Mintauja, 1923, p. 456–458.

8. J. Jurkštas. „Kauno gubernijos 1843–1915 m. architektai“, Lietuvos TSR architektūros klausimai, kn. 7 (2). - Vilnius : Mokslas, 1981, p. 100–101.

9. J. Krastinš. Latvijas Respublikas būvmćksla. - Ryga : Zinćtne, 1992, p. 148, 150.

10. J. Liškevičienė. „Kuliai. Kulių bažnyčios architektūra ir dailė“, Plungės dekanato

sakralinė architektūra ir dailė. - Vilnius : Vilniaus

dailės akademijos leidykla,

2005, p. 140–155.

11. N. Lukšionytė-

Tolvaišienė. „Plungė. Plungės bažnyčios architektūra“,  Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė. - Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005, p. 60–68.

12. K. Misius, R. Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios. - Vilnius : Pradai, 1993.

13. A. Miškinis. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. 1. - Vilnius : Savastis, 2004.

14. S. Smilingytė-Žeimienė. „Apie Katalikų Bažnyčios poziciją religinės dailės atžvilgiu XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje“, Menotyra, 2004, t. 36, p. 34–40.

15. J. Zilgalvis. Neogotika Latvijas architektūra. - Ryga : Zinatne, 2005, p. 33, 128, 130, 244–247, 260, 261.

 

Morta Baužienė: The Times, Neo-Gothic and the Architect of Palanga’s Church, Karl Eduard Strandmann

 

The author in the publication gives as general overview of the architectural situation in the late 19th century. The majority of attention is given to Swedish architect, Karl Eduard Strandmann (1867–1946) and the features of his works. His works include the Church of the Blessed Virgin Mary’s Assumption into Heaven (built in 1907) and other churches built in Samogitia (Žemaitija) from the late 19th century to the 20th century. (It should be noted that the architect also lived for a long time in Liepāja (today, situated in Latvia). The publication also discusses the originality of the church architecture, comparing them with other European, and more specifically with other Lithuanian, Neo-Gothic religious structures of the time. The author claims that “Historians do not identify K. E. Strandmann’s projected churches solely based on his remaining plans, but also according to the shared characteristic features seen in the architect’s work: the inherent Latin cross, a motif used in plans for both small and large churches and the expressive vertical size, where one or two towers square towers dominate. Church walls separate, and at the corner of towers, buttresses are lined with stairs. Horizontal steps come to an octagonal pinnacle. For those churches that have only one tower, pyramid-shaped roofs cover the small towers, found on the side of the single main tower. On the faēade decorative motifs repeat themselves: rose windows of the narrow-pointed transept niche, the execution of wide brick ledges, and ornaments of red brick in long sections of white plaster”.

The author conducted research and stated that K. E. Strandmann studied at the architectural school (faculty) at Stockholm’s Royal University of Technology. This fact had never been officially announced before.

At the end, the author writes that the number of churches that may be attributed to K. E. Strandmann are still not known. Often some of his buildings are ascertainable and can be supported by architectural forms. On his remaining plans, one come across the construction manager’s signature (i. e. on the plans of Alanta’s Church, K. O. Kuntzelis) but on a duplicate of Plungė’s church, no one signed. According to construction plans and exterior features, K. E. Strandmann is attributed to the construction of two churches that suffered during the war (Vilkija (1900–1908) and Senioji Akmenė (1907–1912)) as well as Tauragė’s church (1904). According to importance it is necessary to place K. E. Strandmann aside Wacław Michnewicz (1866–1947), whose churches are found throughout the areas of Vilnius and Kaišiadorys. Both architects designed structures at around the same time, created motifs of historical importance, and were very popular in their respected regions. Only W. Michnewicz faired better: his works were well researched.