Kuo mes įdomūs pasauliui?

Kuršo tradicinis kostiumas

 

Parengė Vaida Vaitkutė

 

Savitas Kuršo moterų tradicinis kostiumas išsiskiria iš kitų Latvijos etnografinių regionų. Šiam kraštui būdingi galvos apdangalai: vainikas (karūna), kepurėlė, skarelė ir nuometas (analogiškas aukštaičių).

Marškiniai Kurše išsiuvinėti gausiau ir įvairiau negu kur nors kitur Latvijoje. Liemenės ir palaidinės ant jų dėvėtos ne visur.

Sijonai daugiausiai vienspalviai, dryžuoti.

Prijuostės nebūdingos.

Savita forma ir segimo būdu išsiskiria skaros. Šiaurės Kurše jos yra kvadratinės formos su galuose įaustomis juostomis, pietuose – pailgos, su spalvotais siuvinėjimais. Skaros dažnai siaučiamos po kelias.

Visame Kurše gyventojai, apsirengę tradiciniu kostiumu, avėjo juodas kurpes ir mėgstąs vilnones bei linines kojines.

Kurše yra skiriami keli tradicinio kostiumo arealiniai variantai. Savo visuma jie panašūs, bet skiriasi sudėtinėmis dalimis, puošybos detalėmis, spalvų deriniais. Tai iliustruoja Bartos, Nicos, Rucavos, Vainodės, Aisputės ir Liepojos apylinkių tradicinio moterų kostiumo dalys.

 

Nica

Merginos galvą puošė plačiu, spalvingu, raštuotu vainiku (1084). Jo pagrindas daromas iš kartono juostos, kuri apsiuvama sidabro brokato ir raudonos gelumbės juostelėmis. Pastarosios išsiuvinėja–mos perliukais ir stikliniais šiaudeliais. Vainiko vidinė pusė išsiuvama rožinės spalvos pamušalu.

Moterys dėvėjo kepurėles iš švelnaus audinio. Jas siuvo iš juodo, žalio, violetinio arba spalvoto šilko. Kepurėlės priešakinį kraštą puošė prisiūta spalvota juostelė ir balti nėriniai.

Marškinius siuvo iš baltos, plonos lino drobės ir puošė išsiuvinėtais, smulkiais raštais. Baltais ir lininiais siūlais siuvinėjo apykakles, perpetes ir rankogalius. Muziejuose išlikę marškinių pavyzdžiai patvirtina gana panašius jų siuvimo ir ornamentavimo būdus (1122,1146). Tačiau detalėmis jie vienas nuo kito gerokai skiriasi. Prie kaklo marškinius dažniausiai susega nedidele, apvalia sidabrine sege.

Sijonus beveik visada audžia ryškiai raudonus. Skersai dryžuotuose sijonuose tarp spalvotų juostelių įaudžiamos ir raštuotos juostos. Sijonui pasiūti reikėjo tiek audinio, kad aplink juosmenį galėtų suklostyti smulkių klosčių. Kad sijonas dailiai kristų, jo apačioje būdavo prisiuvama siaura juostelė ar virvelė.

Virš sijono vilkosi baltą, raštuotą liemenę. Ją siuvo iš baltos, languotos lino drobės, panašios j Rucavos nuometo audinį. Raštai išsiuvinėjami liemenės priekinėje dalyje, palei apatinį kraštą į šonus, aplink pečius ir apykaklę.

Didžiąsias vilnones skaras (lat. sagša) permesdavo per vieną petį, o priešingoje pusėje nuleisdavo po pažasties apačia ir galus susegdavo didžiąja sege. Kartais segama po kelias seges: virš vienos didžiosios dedama antra, truputį mažesnė, virš tos – trečia, dar mažesnė (1075).

Skaras audė iš baltų viengubų vilnonių siūlų, trinyčiu audimu. Skaros plotis – 96 cm, ilgis – 166 cm. Skaros galuose raštus audė iš mėlynų ir baltų gijų. Kraštinė skaros juosta išsiuvinėjama spalvotų siūlų ornamentais.

 

Barta

Tradicinis šio krašto kostiumas yra giminingas Nicos apylinkių kostiumui.

Vainikas čia atrodo taip pat kaip Nicoje. Moterų kepurėlės savo forma primena Vidžemės moterų kepurėles. Jų pagrindas siuvamas iš baltos lino drobės. Ant kepurėlės išorinio krašto išsidėstę raudonų ir juodų raštų posmai. Šiuos sudaro pakaitomis išdėstyti keturkampiai ir siauros, raštuotos, statmenos juostelės. Kepurėlės kraštas gražiai siuvinėjamas spalvotomis siūlų gijomis.

Marškinius siuvo iš baltos lino drobės. Apykaklę, rankovių viršutinę dalį, pečių liniją, aplink krūtinės iškirptę (1137) išsiuvinėja labai smulkiais raštais. Siuvinėjama raudonais vilnoniais siūlais. Prie kaklo marškinius susega maža sege.

Sijonus audžia juodus. Jų vienintelis papuošimas – raudona, plati raštuota juosta palei apatinį kraštą. Į raudoną juostą įaudžia spalvotus raštus. Sijonai klostuojami.

Ant marškinių vilkėjo iš raudono audinio siūtą, su sidabro brokato juosta puoštą palaidinę (lat. „jaks"). Taip pat dėvėjo liemenes iš raudonos gelumbės. Šios siekė juosmenį. Kaklo iškirptė – pusiau apvali, kampuota. Liemenės kraštai, priekis ir nugara buvo puošiami stačiomis, spalvotomis prisiūtomis juostelėmis. Užsegimui būdavo įsiuvami kabliukai. Liemenės pamušalui naudojo šiurkščią balto lino drobę.

Skaras susegdavo segėmis ir skaromis apsisiausdavo tai pat kaip Nicoje.

Skaros ilgis – 205 cm, plotis – 86 cm. Jos kraštai buvo puošiami raštuotomis įaustomis juostomis, kurios dar išsiuvinėjamos spalvotais (žaliais, oranžiniais, raudonais) siūlais. Skaros galai užsibaigia spalvotais kutais.

 

Rucava

Šiame krašte vainikas, kaip sudėtinė tradicinio kostiumo dalis, yra išnykęs jau labai seniai. Nėra žinių, kada atsirado dabartinis paprotys apjuosti galvą kaspinais (spalvingomis, įvairiais žiedų ir lapų ornamentais puoštomis šilkinėmis juostomis (1078). Prieš uždedant kaspiną, plaukus reikėjo supinti į vadinamus „ragus" abiejose galvos pusėse. Tada aplink galvą apjuosiamas kaspinas, pakaušyje susegami jo galai. Kaspino viršutinis kraštas buvo formuojamas siauresnis už apatinį ir šiek tiek priminė Nicos ar Bartos apylinkėse populiarų vainiką.

Moterų galvas dengė nuometai (lat. „namats"). Juos audė iš baltų lininių siūlų. Nuometas buvo languota balta skepeta su mezginiais galuose. Jo ilgis –272 cm, plotis – 51 cm. Prieš formuojant nuometą plaukai būdavo supinami į „ragus". Galvą nuometu apjuosia iš visų pusių, paliekant atidengtą tik veidą.

Rucavoje nešiojo baltas skaras (lat. sagša). Jas audžia 208 cm ilgio ir 76 cm pločio. Skarų galai ir apatinis jų kraštas papuoštas tankiomis raudonų arba oranžinių spalvų raštų juostomis, o galuose –trumpais kutais.

Prieš skarą dar rišasi vadinamąsias „margenes". Tai yra languota, iš dviejų vienodo dydžio gabalų susiūta skaros didumo skarelė. „Margenes" ilgis–94 cm, plotis – 168 cm. Jos galai užsibaigia spalvotais kutais. Prieš paskutiniąją siaučiasi dar trečią, languotai austo lino skarą (lat. „snatene"). Iš visų keturių kraštų prisiuvami ploni, medvilninių siūlų nėriniai. Skaros viena ant kitos susiaustos, segamos tokiomis pat segėmis kaip Nicoje. Rucavoje skaros susegamos virš dešinės (rečiau kairės) rankos alkūnės.

Marškiniai balti, papuošti įaustais ar išsiuvinėtais raštais. Siuvinėjama raudonais siūlais. Labiausiai paplitęs siuvinėtas ornamentas vadinamas „krūmu" (lat. „krūms" – iliustr. Nr. 1) ir dažnai išsiuvinėjamas pečių galuose. Taip pat įaudžiamos raštų juostos rankovės viršutinėje dalyje ir perpetėse (1144). Marškinius susega su viena ar keliomis segėmis. Kartais pasitaiko sutikti Rucavos krašto gyventoją, pasipuošusią net dešimčia marškinių segių, kurios segamos tiesia eile nuo viršaus į apačią.

Rucavos sijono pats charakteringiausias požymis – brokato juostos siuvinėjimas prie apatinio krašto.

Liemenes siuvo iš to paties audinio, iš kurio siuvo ir sijonus. Jei šie buvo žali, tai ir liemenė buvo žalia ir 1.1. Galėjo daryti ir atvirkščiai, t. y. prie žalio sijono vilkti mėlyną liemenę. Liemenes iš priekio puošė sidabro bei aukso brokato juostomis ir išsiuvinėtomis raudonomis virvelėmis.

 

Vainodė–Priekulė

Šiame krašte vainikus nešiodavo dvejopus – tokius pat kaip Aisputėje ir Skrundoje arba aukštus,papuoštus sidabrinėmis brokato juostomis. Pastarieji – ypatingi valsčiaus vainikai. Moterys dėjo ant galvos paprastas, iš tamsaus aksomo (rudo, tamsiai žalio, t. p. tamsiai raudono) pasiūtas kepurėles su klostytais mezginiais palei priekinį kraštą.

Marškiniai būdavo visai paprasti. Jie siuvami iš baltos lino drobes, minimaliai papuošiami, o kartais ir visai papuošimų nėra. Siuvinėjimais, pelta–kiavimu dažniausiai puošiamas apykaklės išorinis kraštas ir rankogaliai (1155). Marškinių apykaklę susega viena nedidele sidabrine sege.

Ant marškinių moterys velka vadinamąjį „jaką", megaitės – liemenę. Ji siuvama iki juosmens, su pusapvalia krūtinės iškirpte ir puošnių sagučių eile priekyje, ties susegimu. Visus liemenės kraštus apsiuva siaura, raudona juostele.

Žiemą mergaitės taip pat dėvėdavo palaidiną –vadinamąjį „jaką". Palaidines ir liemenes siuvo iš žalios ar tamsiai mėlynos, juodos gelumbės, kartais statmenai dryžuoto audinio.

Vainodės moterys senais laikais nešiodavo baltas skaras (lat. villaine), tačiau šių išvaizda ir nešiojimo būdas nėra pilnai išaiškintas.

Visų paprasčiausia skraistė buvo langais austa skara. Audimui naudojo viengubus vilnonius siūlus. Būdavo užmetamos baltų, mėlynų, gelsvų, žalių, rožinių spalvų gijos. Skaras nešiojo nesusegtas. Jas lenkė išilgai per vidurį, siautė per pečius ir galus prilaikydavo rankomis. Skaroms susegti segės nebuvo naudojamos.

Sijonus audė iš viengubų vilnonių siūlų, skersai dryžuotus, siuvo su klostėmis nugaroje ir šonuose. Priekis būdavo paliekamas neklostuotas.

Kojas avėdavo baltomis (vasarą – drobinėmis, žiemą – vilnonėmis) kojinėmis ir juodomis kurpėmis.

 

Aizputė

Šioje apskrityje išsiskiria baltos su tamsiai mėlynais ir tamsiai žaliais raštais bei kutais puoštos skaros. Jos galėjo būti tiek viengubos, tiek ir dvigubos. Dvigubosios susiuvamos iš dviejų, įvairiai puoštų, bet vienodo dydžio skarų. Skaras siaučia ant pečių, susega priekyje ant krūtinės su didele sidabrine sege.

Merginos galvą puošė su spalvotais šilkiniais ir stiklo šiaudeliais siuvinėtu vainiku. Jo pagrindą siuvo iš raudonos gelumbės arba plonos, trinyčiais austos vilnonės medžiagos. Moterys nešiojo kepurėles, kurios palei kraštus apsiuvamos su spalvota šilkine juostele.

Marškinius siūdindavo iš baltos lino drobės su atverčiama apykakle. Puošė baltais, kiauraraščiu siuvinėtais raštais. Prie kaklo juos susegdavo viena nedidele sege. Pagal seną paprotį ant marškinių nevilko nei liemenės, nei palaidinės.

Sijonus audė raštuotus ir languotus. Pastarųjų išilginės krypties juostos buvo labiau matomos negu skersinės.

Liepojos valsčius, palyginus su Vainodės ar Aizputės, labai mažas ir sudaro tik didesnę dalį Perkonės ir Medzės apskrities. Šių apskričių drabužiai laikomi ir Liepojos mieso tradiciniais drabužiais.

Skaras Liepojos valsčiuje siautė per pečius ir ties krūtine segė segių „kupeta", vadinama „čiupu". Jos viršuje įrišama spalvota juostelė. Perkonės apylinkėse nešiojo skaras, išaustas iš balto viengubo lininio siūlo. Skaros ilgis – 186 cm, plotis – 75 cm. Skaros papuošimui išaudžiamos spalvotos – raudonos, geltonos, žalios, mėlynos – gijos. Apatinis skaros kraštas išsiuvinėjamas spalvotų siūlų raštais, galuose padaromi spalvoti kutai.

Vainikai panašūs į Nicos blizgančius vainikus: aplink kartoną ir jo pakraščiuose deda plačią sidabro brokato juostą ir prie viršutinio krašto vidinės pusės pritvirtina iš smulkių sidabro spalvos vytelių ir spalvotų blizgučių padarytus kuplius krūmus. Jį nešiojo viršugalvyje. Moterų kepurėlės kiek panašios į Vainodės moterų kepurėles. Jų kraštus puošė mezginiais, o surišdavo po smakru.

Baltų lino marškiniu atlenkiamas apykakles, rankoves ir krutinės iškirptę puošė raštuotu ornamentu ir peltakiavimu (1052, 1057). Ties krūtine marškinius susegdavo viena ar dviem viena po kita segamomis segėmis.

Sijonus audė juostuotus, klostytus šonuose, nugaroje.

Liemenių nešioti senais laikais nebuvo įprasta. Vėliau tai buvo perimta iš Nicos ir Bartos valsčių.

Visose, čia aprašytose vietovėse moterys avėdavo juodas kurpes ir megztas baltas, raštuotas kojines (lat. zeks) (1158) Sijonus audė raštuotus ir languotus. Pastarųjų išilginės krypties juostos buvo labiau matomos negu skersinės.

Liepojos valsčius, palyginus su Vainodės ar Ais–putės, labai mažas ir sudaro tik didesnę dalį Perkonės ir Medzės apskrities. Šių apskričių drabužiai laikomi ir Liepojos miesto tradiciniais drabužiais.

Skaras Liepojos valsčiuje siautė per pečius ir ties krūtine segė segių „kupeta", vadinama „čiupu". Jos viršuje įrišama spalvota juostelė. Perkonės apylinkėse nešiojo skaras, išaustas iš balto viengubo lininio siūlo. Skaros ilgis–186 cm, plotis – 75 cm. Skaros papuošimui išaudžiamos spalvotos –raudonos, geltonos, žalios, mėlynos – gijos. Apatinis skaros kraštas išsiuvinėjamas spalvotų siūlų raštais, galuose padaromi spalvoti kutai.

Vainikai panašūs į Nicos blizgančius vainikus: aplink kartoną ir jo pakraščiuose deda plačią sidabro brokato juostą ir prie viršutinio krašto vidinės pusės pritvirtina iš smulkių sidabro spalvos vytelių ir spalvotų blizgučių padarytus kuplius krūmus. Jį nešiojo viršugalvyje. Moterų kepurėlės kiek panašios į Vainodės moterų kepurėles. Jų kraštus puošė mezginiais, o surišdavo po smakru.

Baltų lino marškiniu atlenkiamas apykakles, rankoves ir krutinės iškirptę puošė raštuotu ornamentu ir peltakiavimu (1052, 1057). Ties krūtine marškinius susegdavo viena ar dviem viena po kita segamomis segėmis.

Sijonus audė juostuotus, klostytus šonuose, nugaroje.

Liemenių nešioti senais laikais nebuvo įprasta. Vėliau tai buvo perimta iš Nicos ir Bartos valsčių.