Kuo mes įdomūs pasauliui?

Istorijos faktai

Durbės mūšis

Durbės kautynės – 1260 m. liepos 13 d. įvykęs žemaičių kariuomenės mušis su Vokiečių ordino (VO) ir jo autonominės šakos Livonijos ordino (LO) kariuomene. Vyko jis kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dabartiniame Liepojos rajone, Latvijos Respublikoje). Šio mūšio metu pirmą kartą į LO karą su lietuviais tiesiogiai įsitraukė VO. Siekdamas apsaugoti savo pietines valdas, jis 1260 m. birželio 15 d. sudarė taikos ir pagalbos sutartį su Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikščiu Zemovitu. Kariniu žygiu siekta bent iš dalies įgyvendinti strateginį tikslą – užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas, o tiesiogiai – išlaisvinti iš žemaičių blokados Karšuvos žemėje pastatytą vokiečių Georgenburgo pilį. Ordino kariuomenei talkino Švedijos karalaičio Karolio vadovaujami danų ir švedų daliniai, popiežiaus paskatinti įvairių kraštų kryžininkai, pavergti Prūsijos ir Livonijos vietiniai gyventojai, privalėję kariauti pavergėjų pusėje. Manoma, kad LO (vadas – krašto magistras Burhardtas von Hornhausenas), VO (vadas ordino maršalas Heinrichas Botelis) ir jų talkininkai turėjo kelis tūkstančius, žemaičiai – 4 000 karių. Jungtinei vokiečių kariuomenei iš Klaipėdos žygiuojant Georgenburgo pilies link, žemaičiai netikėtai įsiveržė į LO valdomą Kuršą. Šiuo manevru jie supainiojo priešo planus ir privertė jį pasukti ginti Kuršo. Mūšiui prasidėjus, kuršiai iš LO kariuomenės pasitraukė, dalis jų puolė vokiečius iš užnugario. Ordino kariuomenės padėtį silpnino jos dalių tarpusavio nesutarimai, vieno vado nebuvimas. Ėmė trauktis estai, panika apėmė ir vokiečius. Žemaičiai staigiai priešą apsupo, daugelį nukovė, persekiojo bėgančiuosius. Žuvo 150 ordino riterių ir daug karių, Burhardtas von Hornhausenas, Heinrichas Botelis, Karolis su daliniu.

Durbės mūšis buvo didžiausias XIII ir XIV a. lietuvių laimėjimas per karus su VO. Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po Durbės mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis: LO iš Dobės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, LO ir VO pavergtose žemėse sukilo kuršiai. Durbės mūšis sužlugdė VO bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. 8 dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.

Zenonas Ivinskis Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (t. 5, p. 225–226) rašo, kad „Po vokiečiams nelaimingų Saulės kautynių ilgai Livonijos ordinas aktyviai nebesidomėjo Lietuva, nors per latvių žemes artėjo į jos ribas. 1250 m. po nusiaubusio vokiečių žygio žiemgaliai apsiėmė Ordinui mokėti duoklę. 1242–1252 m. buvo pavergtas Kuršių kraštas ir apstatytas pilimis. Siekdamas toliau į pietus, Livonijos ordinas 1253 m. pastatė Klaipėdą. [...] Nors iš kito šono tuo laiku Prūsų ordinas dar tebekariavo su sembais ir dar Nemuno krantų nebuvo pasiekęs, bet Livonijos riteriams atsivėrė naujų vilčių, kad Mindaugas jų pastangomis priėmė krikštą ir tapo karaliumi. 1251–1261 m. truko oficiali Mindaugo taika su Ordinu, bet žemaičiai, kurių tik rytinė dalis galėjo Mindaugui priklausyti, nuo 1256 m. pradėjo intensyvius karus su Ordinu. 1256 m. žemaičių vado Alimino žygiui į Kuršą pasisekus, 1257 m. jie sumušė vokiečius prie Klaipėdos. Abipusiu susitarimu padarius 2 metų paliaubas (1257–1259), toliau žemaičiai dar intensyviau darė savo žygius į Kuršą. Dar nepasibaigus taikos laikui, abiejų ordino dalių lygiomis lėšomis ir darbu buvo pastatyta Geongerburgo (šv. Jurgio) pilis prie Mituvos ir Imsrės žiočių ant Nemuno kranto. Tuo būdu abi Ordino dalys per žemaičių plotus turėjo vis labiau prie viena kitos artėti. Tuo pačiu laiku šiaurėje ant lietuvių-žiemgalių ribų Livonijos ordinas buvo pasistatęs Dobės pilį. Pasidalinęs Ceklį ir oficialiai laikydamas Žemaičius savo nuosavybe, Ordinas turėjo juos užimti ginklu. Bet žemaičiai vis leidosi į aktyvias kovas. Pasibaigus taikai, 1259 m. jie suruošė žygį į Kuršą ir grįždami sumušė vokiečius Skuodo laukuose. Kitą kartą ordinas subūrė didelę pavergtųjų tautų kariuomenę, bet žemaičiams pasisekė vėl nusiaubti Kuršą ir pasprukti nuo priešų. Tų jų žygių įtakoje sukilo ir žiemgaliai (1259 m.). Žiemgaliams talkindami, 1260 m. pavasarį žemaičiai puolė Dobę. Nepasisekus jos paimti, žemaičiai iš šiaurės persimetė į pietus, prieš 1259 m. pastatytąjį Georgenburgą; prieš Ordino pilį jie pasistatė savo tvirtovę ir iš jos nuolat puldinėjo nykstančią ir maisto stokojančią vokiečių įgulą. Ordinui atsirado uždavinys Georgenburgo gynėjus išgelbėti; jis ruošė plataus masto žygį, kuris turėjo padėti pataisyti kryžiuočių padėtį kokiu noras dideliu laimėjimu. Į bendrą kovą buvo įtrauktos ir Prūsų ordino jėgos. Jo maršalka Henrikas Botel atvyko su riterių būriu ir prūsų (pamedėnų, sembų, notangų ir varmėnų) kariuomene. Livonijos magistro sutelktos jėgos buvo dar didesnės. Atvyko Talino danų kariuomenė, kuriai vadovavo švedų kunigaikštis Karolis; buvo surinkta daug piligrimų, laivais atvykusių iš Hanzos uostų. Pagalbinius būrius sudarė estai ir kuršiai. Šitokiai mišriai, kelis tūkstančius siekiančiai kariuomenei vadovavo du šimtai Ordino riterių. Nuo Klaipėdos artindamiesi prie Georgenburgo, kryžiuočių kariuomenė patyrė, kad su didele jėga lietuviai (Dusburgas mini 4 000), atsitraukę nuo Georgenburgo, siaubia Kuršą ir ten grobia turtą. Eiliuotoji kronika (Reimchronik), plačiai aprašydama šitas kovas, pastebi, kad lietuviai, matydami daug aukų reikėsiant tai piliai paimti, nutarė rengtis į atviras kautynes. Abi kariuomenės susitiko 1260 m. liepos 13 d. (šv. Margaritos dieną) prie Durbės ežero, pietiniame jo krante – slėnyje.

Prieš pradėdami kautynes, kryžiuočiai buvo sušaukę savo karo tarybą. Dusburgo pasakojimu, kai maršalka Botel vieną kilmingą pamedėną klausęs patarimo, šis pasiūlęs nusipėstinti, nes kitaip kovotojai iš kautynių lauko greičiau gali pabėgti. Pasipriešinus Danijos karaliaus riteriams, šis pasiūlymas buvo atmestas. Vokiečių talkininkai kuršiai tada kreipėsi į Livonijos magistrą [...].

Vos prasidėjus kautynėms, kuršiai pasitraukė iš kovos lauko, o jų pavyzdį paėmė ir estai. Dusburgas dar prideda, kad kuršiai iš nugaros puolę krikščionius. Tarp lietuvių ir kuršių galėjo būti ir susitarimo; sukilę kuršiai vėliau į savo pilis priėmė, pvz., žemaičių įgulas. Vokiečių kronikininkai, aprašydami savųjų didvyriškumą, niekur nepažymi, kaip kovės lietuviai, nes pagonių laimėjimas krikščionims buvo didelė gėda. Iš eiliuotosios kronikos galima nustatyti, kad kuršiams ir estams pasitraukus, vokiečių kariuomenė buvo apsupta. Buvo užmušti daug prūsų Ordino riterių. Kitų kritusiųjų proporcingai turėjo būti kelis ar net dešimt kartų daugiau. Kariuomenės likučiai slapstėsi gretimame miške, bet ir ten jie buvo pastebėti. Dusburgo liudijimu, jie buvo taip įbauginti, jog 3–4 pagonys išžudydavę 100 krikščionių. Kas buvo šių kautynių laimėtojas, nė vienas šaltinis nemini. Tik S. Grunau XVI a. yra užrašęs Treniotą, Vykinto sūnų. Pats Mindaugas kautynėse nedalyvavo, nors kautynėse šalia žemaičių dalyvavo ir aukštaičių pajėgos. Yra duomenų, kad Mindaugas oficialiai Ordinui davinėdamas dovanojimų dokumentus, jau nuo 1256–1259 m. žemaičius slapta rėmė kovose su Livonijos ordinu ir prie Durbės laimėjimo netiesiogiai yra prisidėjęs.

Nė vienas pralaimėjimas Vokiečių ordinui Pabaltijyje XIII–XV a. nebuvo toks skaudus savo padariniais, kaip šis. Tuojau po jų prasidėjo prūsų sukilimas, kuris truko 14 metų (iki 1274 m.). Livonijos tautos (kuršiai, žiemgaliai, estai) taip pat sukilo. Kuršas tebuvo vėl atgautas po 7 metų kovos (1276 m.), o kol Ordinas vėl užėmė žiemgalius, praėjo 30 metų (1290 m.). Vokiečių įgulos tuoj po Durbės kautynių pabėgo iš pasienio tvirtovių (Georgenburgo, Dobės). Nuolatinis vokiečių karas su vietinėmis gentimis Prūsuose ir Livonijoje dviem dešimtmečiams atitraukė jų pastangas nuo Lietuvos. Ir į didžiąją Ceklio sritį, kurioje Ordinui ir Kuršo vyskupui buvo tekę dideli žemės plotai, vokiečiai nebegalėjo įkelti kojos. Livonijos ordino skverbimasis per Kuršą ir Žiemgalius į Lietuvą buvo sustabdytas ir greit Ceklio (Žemaitijos dalis) plotai pateko į lietuvių rankas. Neteko prasmės ir Mindaugo dovanojimai. Bet ir patys amžininkai Durbės kautynes laikė labai reikšmingomis. Jau Dusburgas Didįjį prūsų sukilimą betarpiškai siejo su Durbės kautynėmis: matydami visais atžvilgiais šiose kautynėse susilpnintą Ordiną, prūsai sukilę. Jei vis dėlto kryžiuočiai kelerius metus stovėdami ant bedugnės krašto, šiaip taip atsilaikė, tai labiausiai dėl Romos kurijos skelbiamų kryžiaus karų. Po Durbės laimėjimo vietinėse tautose sporadiškai pabudo vienybės ir solidarumo jausmas. Karo lauke užsimezgęs lietuvių ir kuršių bendradarbiavimas augo toliau. Kuršių prašomi, lietuviai užėmė dvi jų pilis. Tęsdami savo žygius, jie 1261 m. vasario 3 d. laimėjo prie Lielvardės (Lennewden) kautynes su vokiečiais. Po jų ir Mindaugas rado tinkamą laiką su vokiečiais oficialiems ryšiams nutraukti. Jis padarė sąjungą su D. Naugardu ir išžygiavo į Livoniją. Operacijos nepasisekimas tarp jau susenusio karaliaus ir jauno vis daugiau įsigalinčio Treniotos įnešė nesklandumų. Mindaugo nužudymas tokiu laiku (1263 m.) sudarė nepalankias aplinkybes tinkamai išnaudoti susidariusias galimybes. Tais pačiais metais, kai Lietuvoje prasidėjo sąmyšiai, vokiečiai sunaikino Kretingos ir Impilties pilis ir ilgainiui išvarė iš Kuršo lietuvius.

Durbės kautynės stovi visų XIII a. kovų centre. Nors jos ir neapsaugojo prūsų ir latvių tautų nuo tolimesnės vokiečių ir dar žiauresnės okupacijos, negu iki tol (ypač Prūsuose), tačiau Lietuvos valstybei to laimėjimo vaisiai buvo pozityvūs.

 

Literatūra:

1. E. Gudavičius. „Durbės mūšis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 5. - Vilnius, 2004, p. 218–219. 

2. Z. Ivinskis. „Durbės kautynės“, Lietuvių enciklopedija, t. 5. - Bostonas, p. 225–226.