Lietuvių ir latvių kalbos: rekomenduojami perskaityti straipsniai

LATVIJOS LIETUVIAI: JŲ ISTORIJA, ŠNEKTOS,
TELKINIAI, KULTŪRA

Kazimieras Garšva

Puslapis parengtas pagal informaciją, skelbiamą žurnale
„Žiemgala“ (2004 m. Nr. 2). ISSN 1392-3781

Įvadas. Pakraščių tarmės ir šnektos Šiaurinis lietuvių kalbos plotas Latgalos lietuviai Latvijos lietuvių telkiniai Aknysta (latviškai – Aknīste) Alūksta (latviškai – Ilūkste) Aucė (seniau lietuviškai – Aukė) Bauskė (latviškai – Bauska) Brunava (latviškai – Brunava) Ciskodas (latviškai – Tiskādi, Ciskādi) Červonka (latviškai – Červonka) Daugpilis (latviškai – Daugavpils) Duobelė (latviškai – Dobele) Eglainė (Eglaitė, latviškai – Eglaine) Ežerė (latviškai – Ezere) Garšvinė (latviškai – Gārsene) Gryva (latviškai – Grīva) Indrica (latviškai – Lielindrica) Jelgava (seniau – Mintauja; latviškai – Jelgava, seniau latviškai – Mītava)

Jūrmala (latviškai – Jūrmala) Laukesa (latviškai – Laucesa) Kalkuonė (nj. Kalkūnai, seniau – Kaukuonys, latviškai – Kalkūne) Kraslava (latviškai – Krāslava) Liepoja (latviškai – Liepāja) Medumas (seniau – Medinas, latviškai – Medumi) Neretos (latviškai – Nereta) Ryga (latviškai – Rīga) Rucava (seniau – Rukiava, Paurupė, latviškai – Rucava) Saldus Skyronys (latviškai – Šķirāni) Subačius (latviškai – Subate) Ukrai (latviškai – Ukri) Uodegėnai (latviškai – Vodigēņi) Užvalda (nj. Ižvaltas; latviškai – Izvalta, seniau –Izvalts) Vadakstis (latviškai – Vadakste) Valmiera (latviškai – Valmiera) Apibendrinimas

Įvadas. Pakraščių tarmės ir šnektos

Kompaktiškas baltų (prūsų, jotvingių, lietuvių) plotas X–XII amžiais siekė Vyslą, Narevą, Varšuvą, Minską, XV–XVI amžių sandūroje – Karaliaučiaus, Geldapės, Suvalkų, Knišino, Balstogės, Valkavysko apylinkes, XIX amžiaus viduryje – Juodąją Ančią (po 1867 m. tas vietas sulenkino Vygrių vienuoliai), 1920 m. – Beržininką, Degučius, Seinus, Smalėnus, Šaltėnus, dabar – tik Aradninkus, Žagarius, Klevus, Vilkapėdžius, Raistakiemį, Seivus, Kalinavą. Tame plote apie 4 tūkstantmečius gyveno baltai.
Lietuviai anksti apsigyveno ir pietinėje buvusios jotvingių žemės dalyje iki Bebro upės aukštupio. Keliant lietuvių bajorus ir karius prie strateginiu požūriu svarbesnių vietovių, dabartinėje Balstogės vaivadijoje (iki Bugo) Raigardo, Goniondzo (nuo 1501 metų bažnyčioje vartota lietuvių kalba), Knišino, Obelsko (1492 m. lietuviams įsteigta parapija), Tikocino, Supraslio, Balstogės, Suražo, Briansko, Belsko, Drohičino, Kameneco ir kitose apylinkėse atsirado lietuvių kalbos salos, išlikusios iki 1520 m.
Per paskutiniuosius aštuonis šimtmečius lietuvių kalbos plotas sumažėjo maždaug trigubai – nuo 200 000 km2 iki 65 000 km2. Išnyko du trečdaliai seniausių iš gyvųjų indoeuropiečių šnektų. Didžiausi jų plotai sunyko XVII–XIX amžiais, ypač 1861–1904 metais ir vėliau. Tuo laikotarpiu (1865 m. Rusijoje ir 1866, 1872 m. Vokietijoje) buvo uždrausta mokyti lietuviškai, gimtosios vietinių žmonių kalbos nevartojo valdininkai, dvarininkai, pakraščiuose – ir bažnyčia.

Šiaurinis lietuvių kalbos plotas

1921 m. nustatant valstybių sieną, Kauno gubernijai priklausiusios Alūkštõs, Aknystõs, Skyronių, Ukrų ir kitos penkios apylinkės (290 km2) buvo iškeistos į Palangą, pajūrio ruožą ir tris kitas apylinkes (182 km2). Latvijai pripažinta ir Latgala.
Vakaruose iki XVIII a. lietuvių gyventa Liepojos rajone tarp Rucavos, Nycos ir Bartos: latviai tų apylinkių gyventojus vadino leitīši, leitīšnieki, t. y. sulatvėjusiais lietuviais. XVII a. LDK siena ėjusi Bartuvos upe (nuo Šventosios gyvenvietės 50 km į šiaurę). Tarp Rucavos ir Būtingės lietuvių gyventa ir XX a. pradžioje.
Nuo XIII a. Lietuvai oficialiai priklausė Ukrai (dabartinis Duõbelės rajonas), nuo 1473 m. – Skyrónys ir gretimi Bauskės rajono Brunavos apylinkės kaimai. Iki 1914 m. Lietuvos žemėlapiuose žymimi Breslaujõs, Aknystõs kyšuliai į šiaurę. Ukrų, Skyrónių, Aknystos ir kitos apylinkės priklausė Kauno gubernijai ir Vilniaus, po to Žemaičių vyskupystėms, nuo 1919 m. rugpjūčio iki 1920 m. spalio – Lietuvos Respublikai.

Latgalos lietuviai

Pačios įdomiausios lietuvių kalbos salos yra pietryčių Latvijos dešiniojoje Dauguvos pusėje. Tolimiausia lietuvių kalbos sala ar sena kolonija yra Rėzeknės rajone, Sakstagalio apylinkėje. Tai Ciskodas; nuo jo iki Lietuvos sienos – 110 km. 1851 m. Ciskodo apylinkės kaimuose (64 sodybose) gyveno 300–400 lietuvių. 1977 m. lietuviškai galėjo kalbėti apie 10 seniausių žmonių, 1986 m. – tik 2.
Uodegėnų (Kraslavos r. Ižvalto apyl.), esančių už 60 km nuo Lietuvos sienos, apylinkėse 1925 m. lietuviškai kalbėjo 300 senbuvių, 1988 m. – 3(5). 1883–1925 m. greta Uodegėnų minimi dar 6–9 mažesni kaimai, kuriuose taip pat buvo kalbančių lietuviškai. Iki XIX a. vidurio lietuviškai buvo šnekama ir kairiajame Dauguvos krante tarp Varnavičių (Kraslavos r.) ir Alūkštõs (Daugpilio r.). Taip Daugpilio, Kraslavos apylinkės jungėsi su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu.
K. Būga Latvijoje suskaičiavo beveik 800 vietovių vardų su priesaga -iški, kurie didžiuliu pleištu (iki Rezeknės) įsiterpia į Rytų Latviją . Manoma, kad iš visų baltų genčių vietovardžius su tokia priesaga turėjo tik lietuviai. Įdomu, kad daugiausia -iškių pėdsakų yra maždaug tarp Obelių ir Breslaujõs: juo arčiau Lietuva, juo daugiau šių vietovardžių.
Didesnė dabartinio Daugpilio rajono dalis, iš šiaurės ribojama linijos Subačius–Bebrinė–Dvietas–Kalupė–Malinovka–Kaplava (1912 m. čia buvo 20–55 proc. priesagos -išk- oikonimų), dar XVIII–XIX a. turėjo būti gyvenama lietuvių. J. Safarevičiaus nuomone, tose apylinkėse, kur vietovardžių su –išk- yra ne mažiau kaip 12 proc., lietuvių kalba bus išnykusi visai neseniai, o plotai, kuriuose yra 4–12 proc. vietovardžių su šia priesaga, rodo senąją lietuvių kalbos ribą. Tarp Latgaloje lietuvių gyventų vietų, išlaikiusių vietovardžius su priesaga –išk-, būtų pleištas Kalupė–Silajaniai–Malinovka (einantis palei Daugpilio–Rezeknės kelią) ir Asūnės apylinkė Kraslavos r. šiaurės rytuose. Į senąjį lietuvių kalbos plotą įeitų daugelis vietovių iki Garšvinės, Rubinų, Dvieto, Ciskodo, Uozuolmuižos, Ižvalto, Asūnės, Piedrujos.
Į dešiniąją Dauguvos pusę lietuviai, matyt, daugiausia kėlėsi ties Daugpiliu, Kraslava ir greičiausiai apie Drują. Toliau keliauta Viškų, Dagdos-Andrupenės ir Ruobežniekų link. Pagal išsilaikymo trukmę ir paliktas žinias senieji lietuvninkai yra trejopi: 1) asimiliavęsi istorijos šaltinių tiksliau nepaliudytu laiku (Akroje, Ruobežniekuose lietuvių egzistavimas numanomas tik iš kalbos duomenų); 2) asimiliavęsi daugiausia XIX a. pab. – XX a. pr. (11 vietovių apie Kraslavą, 6 – Ciskodo apylinkėje, taip pat Jaunbornės, Laukesõs ir kitose apylinkėse); ir 3) išlaikę gimtąją kalbą iki šiol (Daugpilio, Uodegėnų ir kitose apylinkėse).

Latvijos lietuvių telkiniai

Dabartiniuose Daugpilio, Jekabpilio, Bauskės, Duobelės ir kituose pasienio rajonuose dalis senbuvių lietuvių apsigyveno tuo pačiu metu kaip ir gretimuose Zarasų, Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Pakruojo, Joniškio, Akmenės ir kituose rajonuose. Maždaug nuo XI–XIII a. lietuviai sparčiau pradėjo keltis į šiaurines sėlių, žiemgalių, kuršių žemes.
Po Žalgirio mūšio tas kėlimasis tapo mažiau varžomas. XVI a. padidėjo gyventojų skaičius ir prasidėjo naujas didesnis lietuvių migracijos laikotarpis (ypač 1561 m. Latgalą prijungus prie Lietuvos). Jis truko iki XVIII a. pabaigos – Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo.
Tada prasidėjo trys lietuvių asimiliacijos laikotarpiai, esant Rusijos, Lenkijos ir Sovietų Sąjungos okupacijai. Ieškodami geresnio, saugesnio gyvenimo po 1914, 1944 m. į Latviją kėlėsi nemaža lietuvių, kurie dabar sudaro Latvijos lietuvių daugumą.
Senbuvių lietuvių šnektos ir tarmės sutampa su artimiausiu pagrindiniu lietuvių kalbos plotu. Tai rodo, kad lietuvių čia gyvenama seniai ir kad jie įėjo į etninį lietuvių kalbos plotą.
Latvijoje tarp Indricos ir Uodegėnų kalbama vilniškių tarme, tarp Daugpilio ir Aknystos – uteniškių tarme, Neretų valsčiuje – kupiškėnų tarme, apie Skyronis – panevėžiškių tarme, apie Snikerius – šiauliškių tarme, apie Vadakstį – telšiškių tarme. Anksčiau šių tarmių šnektų Latvijoje buvo daugiau, o dabar ir likusios baigia nykti.

Aknysta (latviškai – Aknīste)
Miestelis Latvijos pietryčiuose, Jekabpilio rajone, prie Susėjos upės, netoli Lietuvos sienos (~10 km į š. r. nuo Juodupės). Plentai į Daugpilį, Jekabpilį, Rygą. 2017 gyventojų (2002 m.).
Aknysta minima 1298 m. Latvijos ir Lietuvos sienos sutartimi (1921 m.) Aknysta, kaip ir Kauno gubernijai bei Alūkstos apskričiai priklausiusios etninės lietuvių žemės iki Susėjos upės, iškeistos į Šventosios pajūrį, atiteko Latvijai. 1950–1956 m. ji buvo rajono centras.
Aknystoje (ir valsčiuje) iš seno gyventa lietuvių; 1925 m. valsčiuje buvo 408 lietuviai. 1920–1944 m. lietuvių draugijų „Šviesa“, „Rūta“ skyriai čia rengdavo vakarėlius, vaidinimus, turėjo chorus, veikė keturklasė lietuvių mokykla. XX a. pabaigoje Aknystoje ir jos apylinkėse (Liuobų, Riūkų, Skardupio kaimuose) lietuviai sudarė ~10 proc. gyventojų. Aknystos, Garšvinės ir Alksnių valsčiuose dar 1989 m. 184 gyventojai (6,7 proc.) užsirašė lietuviais. Nuo 1993 m. Aknystos mokykloje 2–11 klasių mokiniams lietuvių kalba dėstoma fakultatyviai. 1998 m. įkurta Aknystos lietuvių kultūros draugija; veikia moterų folkloro ansamblis „Sutartinė“. Aknystos bažnyčioje, statytoje 1774 m., du kartus per metus nuo seno būna pamaldos lietuvių kalba.
Iki 1914 m. Aknystos kraštas priklausė Kauno gubernijos Žemaičių vyskupijos, Rokiškio parapijos Aknystos filijai. 1918–1942 m. čia kunigavo J. Budrys, Žemaitis, J. Mackus, M. Mikelionis, J. Povilionis. Aknystos parapijai priklausė ir dalis Juodupės apylinkės.
1919 m. rugpjūčio mėn. – 1920 m. spalio mėn. šis kraštas priklausė Lietuvos Respublikai. Iš Skardupio kaimo yra kilę skulptorius ir aviatorius Mikėnai; jų gimtojoje sodyboje veikia muziejus. Kaip ir visuose užribiuose, lietuvių skaičius mažėja: 1925 m. čia jų užrašyta 19 proc., 1990 m. – 17 proc., 1999 m. – tik 7 proc. (kiti sulatvėjo).

Alūksta (latviškai – Ilūkste)
Daugpilio rajono miestas prie Alūkstos upės, 18 km į šiaurės vakarus nuo Daugpilio. 1989 m. buvo 3300 gyventojų: 44 proc. latvių, 30 proc. rusų, 16 proc. lenkų, 5 proc. gudų, 1,5 proc. lietuvių. XIX a. pradžioje buvo 1500 gyventojų, XIX a. pabaigoje – 2600, 1914 m. – 4100, 1940 m. – 1300 gyventojų, 2002 m. – 2979 gyventojai.
Rašytiniuose šaltiniuose Alūksta minima 1582 m., kai sėlių žemėse įsikūrė jėzuitai, veikę kaip Lietuvos jėzuitų provincijos skyrius. Tada Latgala priklausė Lietuvos–Lenkijos valstybei. Po 1863 m. sukilimo daug lietuvių kunigų ištremta į Rusiją ir po to (kaip ir 1944 m.) jiems nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Tada nemaža jų įsikūrė Alūkstoje ir jos apylinkėse. XIX a. viduryje čia vikaravo kun. J. S. Dovydaitis, „Šiaulėniškio senelio“ autorius, rūpinęsis žmonių švietimu.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Alūkstos parapija priklausė Žemaičių vyskupijai. 1919 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos kariuomenė čia sumušė bolševikus ir užėmė miestą. Lietuvą užpuolus Lenkijai ir kariuomenę atitraukus, 1920 m. spalio 12 d. latviai jėga Alūkstą atsiėmė. Alūkstos apskrityje yra per 40 lietuvių karių kapų. 1920 m. apskrityje buvo 4000 lietuvių. 1921 m., apskritį iškeitus į šiaurinį pajūrio ruožą, lietuvių skaičius sumažėjo beveik perpus (1935 m. jų užrašyta 2375). Tada Daugpilio lietuvių draugija apskrityje įkūrė keturias lietuviškas mokyklas.

Aucė (seniau – liet. Aukė)
Miestelis Duobelės rajone, į šiaurę nuo Naujosios Akmenės ir Vegerių. Iki Duobelės – 34 km, iki Saldaus – 55 km, iki Jelgavos – 60 km. Yra apie 4100 gyventojų.
1989 m. buvo 78 proc. latvių, 9 proc. lietuvių, 7 proc. rusų. 1968 m. duomenimis, 55 proc. katalikų čia sudarė latviai, 30 proc. – lietuviai, 15 proc. – gudai ir lenkai. 1925 m. Aucėje ir 11-oje gretimų valsčių buvo 1083 (arba 6,3 proc.) lietuviai. Aucės pradinėje mokykloje buvo mokoma lietuvių kalbos. Po Antrojo pasaulinio karo tarp Priekulės ir Aucės apsigyveno daug lietuvių, pavyzdžiui, Jaunaucėje 2000 m. buvo 19,4 proc. lietuvių.

Bauskė (latviškai – Bauska)
Miestas prie Mūšos (prie „Via Baltica“ automobilių kelio) ir Nemunėlio santakos, 18 km į šiaurę nuo Lietuvos sienos, 60 km į pietus nuo Rygos. 10 600 gyventojų: 75 proc. latvių, 10 proc. rusų, 5 proc. lietuvių.
Istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta 1443 m., kai prie kelio į Lietuvą Žiemgaloje buvo pastatyta Livonijos ordino pilis. 1898–1912 m. parapija priklausė Telšių diecezijai. 1968 m. duomenimis, 40 proc. katalikų sudarė latviai, 40 proc. – lenkai, gudai, 20 proc. – lietuviai. Per šventes pamaldos laikomos latviškai, lenkiškai ir lietuviškai.
1997 m. lietuviai sudarė 5,7 proc. Bauskės gyventojų. Bauskės pasienio vietovėse (Skaistkalnėje, Barbelėje, Cerauskstėje, Brunavoje, Vecsaulėje) lietuviai sudaro daugiau kaip 10 proc. gyventojų. (2000 m. rajone lietuvių buvo 4100). 1989 m. įkurta Bauskės lietuvių kultūros draugija „Dobilėlis“ telkia rajono lietuvius, organizuoja saviveiklą, rengia koncertus, Žiemgalos lietuvių tradicinius vakarus, Lietuvos valstybinių švenčių minėjimus, temines laidas per vietos radiją; 1990 m. leido dvisavaitinį laikraštį „Už Lietuvą“ (tiražas 2000 egz.).

Brunava (latviškai – Brunava)
Bažnytkaimis Bauskės Nemunėlio kairiajame krante. Valsčiaus centras (anksčiau vadinosi Budberga, Panemunė). 2000 m. Brunavoje buvo 85 gyventojai: 77 proc. latvių, 10 proc. lietuvių ir t. t., o valsčiuje – 1947 gyventojai (81,3 proc. latvių, 10,6 proc. lietuvių, 3,8 proc. rusų).
Nuo 1473 m. priklausė Lietuvai: Kauno gubernijai, Vilniaus, Žemaičių vyskupystėms. Katalikų bažnyčia statyta 1730 m. 1914–1930 m. pradžios mokykloje buvo lietuvių kalbos pamokos. 1946–1964 m. čia dirbo vietinis kunigas J. Ušerovskis, pamaldas laikęs latviškai ir lietuviškai. Ypač daug lietuviškos kilmės vietovardžių (Bar(z)džiūnai, Buivėnai, Juodava, Skyronys, Tunkūnai, Žluktinė). Šios etninės lietuvių žemės Latvijai perduotos 1921 m.

Ciskodas(latviškai – Tiskādi, Ciskādi)
Bažnytkaimis Rėzeknės (Rėzytės) rajone, Sakstagalio apylinkėje, 4 km į šiaurės vakarus nuo Ciskodo ežero, 12 km į pietvakarius nuo Rėzeknės, maždaug 110 km nuo Lietuvos sienos; 2000 m. buvo apie 100 gyventojų. Visoje Sakstagalio apylinkėje 50 proc. sudaro latviai, 43 proc. – rusai, po 2 proc. – ukrainiečiai ir gudai, 0,5 proc. – lenkai, 0,2 proc. – lietuviai. 1935 m. Rėzeknės apskrityje užrašyta 102 lietuviai, dabar jų būtų ne mažiau, bet jie daugiausia gimę Lietuvoje (senbuviai lietuviai rašėsi latviais). 1851 m. devynių kaimų (Buodžių, Girnakalių, Kėdainių, Kukučių, Kurtinių, Pilvelių ir kt.) 64-iose sodybose gyveno apie 400 lietuvių. 1904 m. „Lietuvių laikraštis“ (Nr. 3) stebėjosi, kad vietiniai kalba lietuviškai, bet meldžiasi iš latviškų maldaknygių, o lietuvis kunigas 1900 m. statytoje bažnyčioje jiems sakęs latviškus pamokslus. 1908–1920 m. čia kunigavo Vytas Urbelis (1878–1973), vėliau dar 14 metų čia dirbęs; palaidotas gretimoje Uozuolmuižos parapijoje; 1920–1948 m. – Vincentas Tamošiūnas (1867–1948); palaidotas Ciskodo bažnyčios šventoriuje.
K. Būga manė, kad lietuviai čia įsikūrę XII–XVI a. Kitų nuomone , jie galėję čia atvykti XVII a. Ciskodas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1593 m.; iki 1772 m. jis priklausė Lietuvos–Lenkijos valstybei. Po 1666 m. čia įsikūrę sentikiai rusai rado kaimus, kurie buvo lietuviškos kilmės (Dieneliškės, Mažavaikiai, Švedeliai). Daugiausia lietuviškos kilmės vietovardžių, pavardžių yra palei Daugpilio–Rėzeknės kelią. 1977 m. Ciskodo apylinkėje lietuviškai kalbėjo 10 asmenų, 1986 m. – tik 2.

Červonka (latviškai – Červonka)
Kaimas etninėse sėlių ir lietuvių žemėse tarp Eglainės ir Subačiaus (latviškai – Subate). Čia, ant aukšto kalno yra 30 Lietuvos karių kapų ir 6,5 m aukščio paminklas, ant kurio parašyta: „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami Tėvynę“.
Lietuvos Respublikos kariuomenė, varydama bolševikus iš Lietuvos, 1919–1920 m. pasiekė šiaurinę lietuvių etninių žemių ribą – Dauguvos upę. Apie 100 mūsų karių čia žuvo. Ypač žiaurūs buvo latvių bolševikai, kurie kelis karius nužudė ir apdėjo akmenimis. 1929 ir 1931 m. Lietuvos karių kapų tvarkymo komisija surinko palaikus iš keliolikos vietų ir palaidojo Červonkoje (apie 10 buvo Lietuvos kariuomenėje kovojusių gudų karių). Lietuvos kariai palaidoti dar šešeriose kapinėse (Subačiaus, Šventės, Daugpilio ir kt.).

Daugpilis (latviškai – Daugavpils)
Latgalos ir šiaurinių lietuvių etninių žemių centras prie Dauguvos upės, 20 km į šiaurę nuo Lietuvos sienos, išaugęs nuo 41 000 gyventojų 1925 m. iki 127 500 gyventojų. 2002 m. jų buvo 113 410. Mišrią tautinę gyventojų sudėtį (procentais) ir raidą rodo ši lentelė:

Gyventojai 1925 m. (proc.) 1989 m. (proc.) 2002 m. (proc.)
latviai 27 13 16
žydai 31 1 0,5
lenkai 19 13 15
rusai 17 58 22
gudai 3 9 9
lietuviai 1 1 1

Iki 1261 m. 15 km į rytus nuo dabartinio Daugpilio lietuviai turėjo Naujinio pilį (sugriauta 1239 m.). 1274 m. kalavijuočiai pastatė Daugpilio pilį (vokiškai – Dünaburg, rusiškai – Dvinsk). Didysis Lietuvos kunigaikštis Traidenis sakė, kad pilis pastatyta jo širdyje. 1315, 1403 m. pilis buvo lietuvių sunaikinta. 1561–1569 m. Daugpilis su Livonija atiteko Lietuvos–Lenkijos valstybei, kuri valdė iki 1772 m.
Iki XIX a. pradžios kairiajame Dauguvos krante (Sėloje) vyravo lietuvių kalba. Lietuviškai kalbančių buvo apie 10 000 asmenų. 1897–2001 m. oficialus lietuvių skaičius Daugpilyje svyravo nuo 190 iki 1133. 1923–1940 m. ir 1994–2003 m. Daugpilyje veikė Lietuvos Respublikos vicekonsulatas ir konsulatas. 1926 m. įkurta Daugpilio lietuvių draugija turėjo per 100 narių, buvo penkios pradinės mokyklos. 1989 m. atkurta Lietuvių kultūros draugija „Rasa“. 1994 m. įsteigta lituanistinė mokykla, lietuvių kalbos fakultatyvas, vaikų darželis.

Duobelė (latviškai – Dobele)
Latvijos Žiemgalos miestas į šiaurę nuo Žagarės. 11 366 gyventojai (2002 m.). Pirmą kartą paminėta 1254 m., kai per užgrobtų baltų žemių derybas Duobelės pilis ir apylinkės buvo priskirtos Livonijos ordinui. 1279–1289 m. Ordinas šešis kartus nesėkmingai bandė užimti šią žiemgalių pilį. Ordino nusiaubtose Duobelės apylinkėse kilo badas. Žiemgaliai patys sudegino pilį ir persikėlė į Raktės (dab. Žagarė) pilį. 1335 m. Ordinas žiemgalių pilies vietoje pasistatė mūrinę pilį.
1495 m. pastatyta Duobelės bažnyčia. Čia ėjo prekybos kelias į Klaipėdą. Per 1710–1711 m. didįjį marą išmirė beveik visi Duobelės gyventojai. 1840 m. Duobelėje buvo 100, 1925 m. – 1551, 1989 m. – 15 023 (tarp jų daug rusų kariškių), 2000 m. – 11 534 gyventojai.
Duobelės rajone 1994 m. įkurta Lietuvių kultūros draugija, kuri 1999 m. turėjo apie 30 narių, moterų vokalinį ansamblį „Ramunė“. 1998 m. įkurtas lietuvių kalbos fakultatyvas 1999 m. pertvarkytas į lituanistinę mokyklą. 1925 m. Duobelėje gyveno apie 15 (sudarė 1 proc. visų Duobelės gyventojų), 2000 m. – apie 265 (2,3 proc.) lietuvių. Duobelės rajone 1989 m. gyveno 2180 (4,9 proc. visų gyventojų), 1996 m.– 2272 (4,9 proc.), 2000 m. – 2030 (5 proc.) lietuvių.

Eglainė (Eglaitė; la. Eglaine)
Valsčiaus centras Daugpilio rajone, 25 km į vakarus nuo Daugpilio (iki 1949 m. buvo Lašų valsčius). Ribojasi su Šederės, Pilskalnės, Bedrinės ir Subačiaus valsčiais.
1989 m. Eglainėje buvo 609 gyventojai, o 2000 m. – 578 gyventojai (valsčiuje – 1221 gyventojas). 1925 m. valsčiuje užrašyta 10,4 proc. lietuvių (iš visų gyventojų), 1930 m. – tik 6,3 proc., nors jų buvo žymiai daugiau. 1923 m. Eglainėje įkurta pradinė lietuviška mokykla (45 vaikai); po trejų metų iškelta už šešių kilometrų į Šederę (Eglainėje atimtos patalpos). Baltmuižėje mokėsi 60 lietuvių vaikų (čia lietuvių mokykla buvo latvių mokyklos skyrius).

Ežerė (latviškai – Ezere)
Saldaus valsčiaus centras Lietuvos pasienyje (į šiaurę nuo Mažeikių). 2000 m. buvo 795 gyventojai. Veikia vidurinė mokykla, katalikų bažnyčia. Valsčiuje buvo 1504 gyventojai: 75,3 proc. latvių, 20,3 proc. lietuvių, 2,1 proc. rusų.

Garšvinė (latviškai – Gārsene)
Valsčiaus centras Jekabpilio rajone, kairiojoje Daugpilio–Rygos plento pusėje, 9 km į pietryčius nuo Aknystos, prie Lietuvos sienos. Vardas kilo nuo vaistažolės garšva (latviškai – gārse). 2000 m. užrašyti 269 gyventojai, 1989 m. – 342. Valsčiuje – 1234 gyventojai (2000 m.). 1935 m. valsčiuje buvo 88 proc. latvių (su lietuviškai kalbančiais), 0,6 proc. rusų, 2000 m. – 70 proc. latvių, 17 proc. rusų, 5 proc. lietuvių. 1941–1949 m. sovietai ištrėmė 144 valsčiaus gyventojus.
Garšvinė minima 1562 m. 1860 m. statytoje pilyje veikia pagrindinė mokykla (90 mokinių). Vietoj medinės (statytos 1562, 1792 m.) bažnyčios 1906 m. pastatyta liuteronų bažnyčia. Valsčiuje yra keturi upeliai, trys ežerai, du piliakalniai, trys senkapiai ir pėduotų akmenų. Čia gimė keliolika įžymių Latvijos veikėjų (1941 m. Maskvoje sušaudytas Latvijos armijos aviacijos vadas generolas J. Indonis (Indāns)).
Garšvinės valsčius įeina į etninių lietuvių žemių plotą, priklausiusį Kauno gubernijai. Yra daug lietuviškos kilmės vietovardžių, pavardžių. Iki 1921 m. (prijungimo prie Latvijos) čia daugiausia kalbėta lietuviškai (namie) ir latviškai (bažnyčioje, valstybės įstaigose). Greitesnę asimiliaciją skatino tai, kad lietuviai čia buvo liuteronai, kaip ir latviai. 1930 m. valsčiuje užrašyta dar 14 proc. lietuvių. Dabar lietuviškai gali kalbėti nedaug senbuvių, vyresnio amžiaus gyventojų Brunkenų, Indonių ir kt. kaimuose. Daugelis lietuvių yra atsikėlę po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvių šnekta, kaip gretimos Aknystos, Subačiaus šnektos, priklauso uteniškių tarmei.

Gryva (latviškai – Grīva)
Daugpilio pietinis priemiestis kairiajame Dauguvos krante, Dauguvos ir Laukesos upių santakoje (latviškai – grīva „upės žiotys, delta“). XVIII a. pradžioje vietovė vadinta Jeruzale (Jeruzaleme), nuo 1832 m. – Gryva-Zemgale. 1875–1879 m. vokiškoje mokykloje mokėsi latvių poetas Janis Rainis, gyvenęs į pietus nuo Gryvos. Per Pirmąjį pasaulinį karą gyvenvietė buvo sugriauta, gyventojų sumažėjo šešis kartus. Tada rusai sentikiai sudarė daugumą (46 proc.) gyventojų.
1935 m. buvo 5546 gyventojai. Tada čia buvo mažiausiai latvių tarp Latvijos miestų (22 proc.), rusų – 53 proc., 1930–1950 m. Gryva buvo Alūkstos apskrities centras, 1950–1956 m. – rajono centras. 1956 m. Gryva prijungta prie Daugpilio.
Tarp Gryvos ir Kraslavos etninės lietuvių žemės XIII–XIX a. siekė Dauguvos upę. Iki XIX a. vidurio čia daug kur buvo kalbama lietuviškai. Apie Gryvą 30 proc. vietovardžių turi lietuvišką priesagą –išk-. Katalikų bažnyčia (lietuviškos Laukesos parapijos filija) statyta 1881 m. Ji priklausė Žemaičių vyskupijai, čia kunigavo daugiausia lietuviai. 1904 m. Gryvą aplankė vyskupas M. L. Paliulionis ir sakė: „Pats ištyriau, kad lietuvių čia daug, tai ir įsakau, kad pamaldos būtų ir lietuvių kalba kas trečią sekmadienį“. Po to Gryvoje surengtas pirmasis lietuviškas vakaras, vaidinta „Amerika pirtyje“ ir „Neatmezgamas mazgas“. Nuo 1904 m. lietuviški vaidinimai ir chorų koncertai buvo rengiami dažniau.
1919 m. Lietuvos kariuomenė, kovodama su bolševikais, po sunkių kovų ir nemažų aukų dukart užėmė Gryvą. Latvijos valstybėje lietuviai dar labiau ėmė nutautėti: 1925 m. Gryvos valsčiuje lietuvių užrašyta 3,7 proc., 1930 m. – 5,6 proc. Dabar priešais Gryvą (dešiniojoje Dauguvos pusėje) liko gražus Lietuvos konsulato pastatas, kur lietuvių bendruomenė rengia vakarus, lietuvių kalbos fakultatyvą.
1979 m. visame Daugpilyje lietuvių buvo 1133, 1989 m. – 2140 (1 proc.), 2001 m. – 636 (1,5 proc.).

Indrica (latviškai – Lielindrica)
Lietuvių naujakurių centras Kraslavos Kalniešų valsčiuje, prie dešiniojo Dauguvos kranto, 20 km į rytus nuo Kraslavos. Tose vietose suėjo istorinės Latvijos, Lietuvos, Rusijos (1920–1939 m. okupuotos Lenkijos dalies) sienos. 1989 m. Kalniešų apylinkėje užrašyta 1178 gyventojai: 44,2 proc. gudų, 24,6 proc. latvių, 16,6 proc. rusų, 9,2 proc. lenkų, 3 proc. ukrainiečių, 1,5 proc. lietuvių. Senbuviai lietuviai Kaplavos, Indros, Kalniešų, Ūdrių apylinkėse dažnai sulenkėdavo, bet Kalniešų ir Ūdrių apylinkėse jų užrašyta daugiausia Kraslavos rajone (18 ir 13 asmenų).
1893–1910 m. Indricos, Sternbergo, Bindarių, Paulinavos, Spalviškių dvarus palankiomis sąlygomis iš grafo J. Platerio pirko Daugėliškio, Dūkšto, Rimšės parapijų lietuviai ūkininkai, kuriems caro valdžia neleido gimtinėje pirkti žemės. Apie 1910 m. čia buvo apie 250 lietuvių, 1930 m. – 300, 1979 m. – 38. 1903 m. Indricos klebonas Šukys jiems pasakė pirmąjį lietuvišką pamokslą. Dukart lietuviškas pamaldas nutraukus, lietuviai ėmė keltis į kitą Dauguvos pusę, Varnavičių parapiją. 1929 m. Indricoje buvo mišri pradžios mokykla, kurioje dėstyta ir lietuvių kalba kaip dalykas. Veikė „Šviesos“ draugija, lietuvių choras, rengti lietuviški vakarai, skaitytos lietuviškos knygos, laikraščiai.

Jelgava (seniau – Mintauja; la. Jelgava, sen. Mītava)
Miestas tarp Rygos ir Šiaulių. 1999 m. buvo 74 000 gyventojų: 53,4 proc. latvių, 30,9 proc. rusų, 6 proc. baltarusių, 3,1 proc. ukrainiečių, 2 proc. lenkų, 1,5 proc. lietuvių (2002 m. buvo 975 lietuviai). 2002 m. užrašyta 65 927 gyventojai: 53,4 proc. latvių, 1,5 proc. lietuvių, 6 proc. gudų, 3,1 proc. ukrainiečių, 2 proc. lenkų, 1,5 proc. lietuvių.
Jelgavoje XIX a. pab. – XX a. pr. gyveno nemaža lietuvių kultūros, valstybės veikėjų. Jelgavos katalikų bažnyčią 1906 m. pastatė ir joje 43 metus dirbo lietuvis kunigas K. Jasėnas (1867–1950).
Apie 1890 m. lietuviai sudarė daugumą Jelgavos gimnazijos moksleivių (kai kurios lietuviškos mokyklos buvo uždarytos). Čia mokytojavo J. Jablonskis, lietuvių chorui vadovavo J. Gruodis, veikė „Varpo“ redakcijos grupė, mokėsi A. Smetona ir kiti. 1921–1939 m. Jelgavoje veikė lietuvių mokykla, taip pat Lietuvių–latvių vienybės draugijos skyrius, Lietuvių katalikų jaunimo draugijos „Šviesa“ skyrius, Žiemgalos lietuvių draugija. 1989 m. atkurta Jelgavos lietuvių kultūros draugija „Vytis“, išlaikanti lituanistinę mokyklą.

Jūrmala (latviškai – Jūrmala)
Latvijos kurortas prie Baltijos jūros, netoli Rygos. 1989 m. buvo 60 600 gyventojų: 44,2 proc. latvių, 42,1 proc. rusų, 4,9 proc. gudų, 3,4 proc. ukrainiečių, 1,5 proc. lenkų, 0,9 proc. lietuvių (541 asmuo; 1996 m. jų buvo 556, 2000 m. – 520, 2002 m. – 529). 2002 m. buvo jau tik 55 328 gyventojai: 49,5 proc. latvių, 36,8 proc. rusų, 4,4 proc. gudų, 2,9 proc. ukrainiečių, 1,7 proc. lenkų, 1 proc. lietuvių (latvių, taip pat lenkų, lietuvių procentas padidėjo).
Jūrmaloje veikia Lietuvių kultūros ir švietimo centras, kuriame 1994 m. įkurta lituanistinė mokykla.

Laukesa (latviškai – Laucesa)
Buvusi lietuviška parapija Kalkūnų valsčiuje, 6 km į pietus nuo Daugpilio, prie Laukesos upės (jos vardas lietuviškas). 1989 m. Laukesos apylinkėje užrašyta 1640 gyventojų: 52,8 proc rusų, 24,2 proc lenkų, 10,1 proc. gudų, 8,2 proc. latvių, 3 proc. (49 asmenys) lietuvių. 1904 m. valsčiuje lietuvių dar buvę 80 proc., 1914 m. – 25 proc., 1930 m. – 14,1 proc., 1935 m. – 6,8 proc., 1994 m. – 2,9 proc. (126 asmenys).
Laukesoje katalikų bažnyčia buvo jau XVII a. 1901 m. greta lenkiškų pradėti sakyti pamokslai ir lietuvių kalba. 1904 m. parapiją aplankęs Žemaičių vyskupas M. Paliulionis kalbėjo: „Pasveikinęs lenkus, arba, tikriau sakant, lenkiškai kalbančius lietuvius, nes prieš šimtą metų čia visi lietuviškai kalbėjo, dabar sveikinu jus, mano vaikai, lietuviai, lietuviškai kalbantieji, aš jus myliu…“ Vyskupas leido kas trečią sekmadienį Laukesos bažnyčioje giedoti lietuviškai.
1919 m. rugsėjo mėn. Lietuvos kariuomenė užėmė Laukesą. 1921 m. vietovė galutinai perleista Latvijai. Veikė Latvijos lietuvių draugijos skyrius, buvo lietuviška pradžios mokykla (25 mokiniai). 1938 m. bažnyčioje lietuviškai ir latviškai mišios aukotos vieną kartą per mėnesį, lenkiškai – du kartus.

Kalkuonė, nj. Kalkūnai (seniau – Kaukuonys, latviškai – Kalkūne)
Valsčiaus centras 4 km į pietvakarius nuo Daugpilio, etninių lietuvių žemių šiaurinis pakraštys. 1989 m. apylinkėje užrašyta 2669 gyventojai (51,2 proc. rusų, 17,6 proc. lenkų, 16,7 proc. latvių, 9,4 proc. gudų, 2,9 proc. (77 asmenys) lietuvių, 2000 m. – 2741 gyventojas (48,8 proc. rusų, po 18,6 proc. lenkų ir lietuvių). 1919 m. rugpjūčio 30 – rugsėjo 2 d. dėl Kalkūnų vyko smarkios ir sėkmingos Lietuvos kariuomenei kautynės su bolševikais. Lietuvos kariuomenė užėmė Gryvą ir galėjo užimti Daugpilį. Kalkūnai buvo Lietuvos Respublikos valsčius (iki Dauguvos). Įsteigta lietuviška pradžios mokykla. 1920 m. spalio 9 d. Lenkijai okupavus rytinę Lietuvos dalį ir atitraukus Lietuvos kariuomenę nuo Dauguvos, Latvijos kariuomenė užėmė šį kraštą iki Smėlynės. Lietuviams darytas spaudimas rašytis latviais ir išsikelti iš pasienio; kai kurie ūkiai prievarta iškeldinti, pakeisti kai kurių kaimų pavadinimai. 1925 m. valsčiuje užrašyta dar 16,3 proc. lietuvių. Ilgiausiai lietuviškai kalbėjo Papušinės kaimas. Dar 1979 m. iš 66 to kaimo gyventojų 33 buvo lietuviai, dabar liko tik keli.

Kraslava (latviškai – Krāslava)
Rajono centras pietų Latgaloje, 11 128 gyventojai (2002 m.). 1989 m. buvo 12 400 gyventojų: 34,3 proc. latvių, 30,7 proc. rusų, 22,1 proc. baltarusių, 9,1 proc. lenkų, 1,5 proc. ukrainiečių, 0,4 proc lietuvių (50 asmenų). Kraslavos rajone 2002 m. buvo 48,7 proc. latvių, 24,5 proc. rusų, 17,6 proc. gudų, 6,6 proc. lenkų, 1,1 proc. ukrainiečių, 0,4 proc. lietuvių (133 asmenys).
Kraslavos parapijos ir valsčiaus ribos labai keitėsi. 1850 m. parapijai priklausė net 116 kaimų, iš jų apie 10 kalbėjo lietuviškai. 1932 m. daugelis šių kaimų buvo priskirti Borovkos parapijai. Ilgiausiai lietuviškai kalbėjo Uodegėnų kaimas. 30 km į šiaurės vakarus nuo Kraslavos yra Agluona, kur XIX a. pradžioje taip pat buvo lietuviškai kalbančių kaimų; čia 1892 m. gimė profesorius Steponas Kolupaila . Kraslavos parapijoje lietuviškos kilmės buvo Ašarų, Gintautų, Misiūnų, Uodegėnų ir kitų kaimų vardai.

Liepoja (latviškai – Liepāja)
Latvijos uostas prie Baltijos jūros. 2002 m. buvo 87 505 gyventojai: 50,3 proc. latvių, 34,3 proc. rusų, 3,9 proc. gudų, 9,1 proc. lenkų, 5,6 proc. ukrainiečių, 3 proc. lietuvių (2646 asmenys). Liepojos rajone gyveno dar 6 proc. (2761) lietuvių, taigi per 100 daugiau. Ypač daug lietuvių į Liepoją buvo atsikėlę XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
1911 m. Liepojoje buvo 17 660 lietuvių (1920–1935 m. jų sumažėjo dešimteriopai, tik 1996 m. padaugėjo tūkstančiu). Apie 1890 m. lietuviai sudarė Liepojos gimnazijos mokinių daugumą, nes gimtinėje mokyklos buvo uždarytos. Liepojoje mokėsi J. Biliūnas, B. Dvarionas, V. Nakas, A. Stulginskis, A. Vienuolis ir kiti. 1907 m. pradėjo veikti lietuviška pradžios mokykla, vėliau tapusi pagrindine. 1904–1922 m. Liepojoje įkurta Lietuvių draugija, Lietuvių moterų šv. Zitos draugija, Latvijos lietuvių katalikų sportininkų sąjungos „Vytis“ skyrius.
1989 m. Liepojoje įsteigta lituanistinė mokykla, 1990–1997 m. veikė lietuviškas darželis, 1991–2000 m. – lietuviškos pagrindinės mokyklos klasės 8-ojoje latvių vidurinėje mokykloje. Lietuvių kalba dėstoma ir tyrinėjama Liepojos pedagoginėje akademijoje, kasmet čia vyksta tarptautinės mokslinės baltistų konferencijos.
1989 m. įkurta Liepojos lietuvių kultūros draugija „Rūta“, prižiūrinti prelato K. Jasėno kapą ir septynių lietuvių karių kapus Pavilostėje. Jie sovietų buvo sušaudyti per Antrąjį pasaulinį karą už tai, kad padėjo latviams laivu pabėgti nuo bolševikų teroro į Švediją.

Medumas (seniau – Medinas, latviškai – Medumi)
Valsčiaus centras etninėse lietuvių žemėse tarp Daugpilio ir Zarasų. 1989 m. apylinkėje buvo 1523 gyventojai: 46,3 proc. rusų, 24,6 proc. lenkų, 10,9 proc. latvių, 7,4 proc. lietuvių (113 asmenų). Tai didžiausias lietuvių skaičius Daugpilio rajone. Lietuviški buvo Vasariškių, Vanagiškių, Kalniškių, Žvirbliškių kaimai. Prieš karą Medume veikė ir lietuviška pradžios mokykla. Dar 1958 m. lietuviai valsčiuje sudarė 37 proc. vietinių gyventojų.
K. Būga rašė, kad Medumo dvaro gyventojai dar 1787 m. buvo liuteronai, taigi negalėjo būti atsikėlę iš Lietuvos.

Neretos (latviškai – Nereta)
Valsčiaus centras etninėse lietuvių žemėse Arzkrauklės r., 7 km į šiaurę nuo Suvainiškio (Rokiškio r.). 1989 m. valsčiuje gyveno 755 žmonės: 61,6 proc. latvių, 20,7 proc. lietuvių (156 asmenys), 13,2 proc. rusų. 1925 m. valsčiuje gyveno 466 lietuviai. Iki 1946 m. veikė lietuvių septynmetė mokykla, kur dirbo kalbininkas J. Balkevičius.

Ryga (latviškai – Rīga)
Latvijos sostinė. 900 000 gyventojų: 43,5 proc. rusų (1989 m. buvo 47,3 proc.), 41,5 proc. latvių (1989 m. buvo 36,5 proc.), 4,6 proc. gudų, 4,1 proc. ukrainiečių, 2,1 proc. lenkų, 0,8 proc. lietuvių (6366 asmenys). Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje ir aukštosiose mokyklose mokoma lietuvių kalbos, veikia Lietuvos Respublikos konsulatas, Lituanistikos centras, Latvijos lietuvių organizacijos, leidžiami laikraščiai, rengiamos radijo valandėlės.

Rucava (seniau – Rukiava, Paurupė, latviškai – Rucava).
Valsčiaus centras prie Liepojos–Klaipėdos kelio. 1989 m. valsčiuje buvo 1674 gyventojai (2000 m. – 752 gyventojai): 91 proc. latvių, 3,7 proc. lietuvių (62 asmenys), 3,4 proc. rusų. 2000 m. buvo 1497 gyventojai: 94,2 proc. latvių, 3,1 proc. lietuvių, 1 proc. rusų. Tarp Rucavos ir Būtingės lietuvių gyventa ir XX a. pradžioje. XVII a. LDK siena ėjo Bartuvos upe (nuo Šventosios gyvenvietės 50 km į šiaurę). Iki XVIII a. lietuvių Liepojos r. pietinėje dalyje gyventa plačiau – tarp Rucavos, Nycos ir Bartos.

Saldus (latviškai – Saldus)
Rajono centras 45 km į šiaurę nuo Mažeikių. Minimas nuo 1253 m. Mieste – 12 650 gyventojų, rajone – 38 300 gyventojų: 83,5 proc. latvių, 7,1 proc. lietuvių (2731), 5,4 proc. rusų. Ypač didelis lietuvių skaičius Vadaksties, Rubos (maždaug 30 proc.), Ežerės, Nygrandos (po 20 proc.), Zanios, Jaunaucės (po 15 proc.) apylinkėse. Lietuviškų mokyklų ir kitų kultūros įstaigų nėra.

Skyronys (latviškai – Šķirāni)
Kaimas Bauskės rajone, Brunavos valsčiuje, 10 km į šiaurę nuo Lietuvos sienos, į šiaurės rytus nuo Saločių. Skyronyse ir kiek vėliau įsikūrusiuose Skyronėliuose maždaug nuo XV a. kalbėta lietuviškai. Apie 1930 m. kaime gyveno 12 lietuvių šeimų, 1982 m. – 2 šeimos. Prieš karą čia veikė Latvijos lietuvių sporto draugija „Vytis“.

Subačius (latviškai – Subate)
Miestelis prie Subačiaus ežero Daugpilio rajone, valsčius ir buvęs vietinis lietuvių kultūros centras. Apie 1300 gyventojų: 1989 m. buvo 44 proc. rusų, 41 proc. latvių, 9,4 proc. lietuvių; 2000 m. – 58,4 proc. latvių, 30,8 proc. rusų, 6,4 proc. lietuvių. 1925 m. Subačiuje buvo 121 lietuvis, valsčiuje – 386. Istoriniuose šaltiniuose miestelis minimas nuo 1550 m. 1677–1773 m. veikė jėzuitų misija. Iš seno priklausė Vilniaus vyskupijai, 1849–1920 m. – Žemaičių vyskupijai, vėliau – Rygos vyskupijai.
1919 m. Lietuvos kariuomenė, išstūmusi bolševikus, užėmė Subačių. 1920 m. latviai jėga užėmė pusę miestelio (tuomet žuvo Lietuvos karys Justinas Krupštaitis). 12 km į šiaurę yra Asarės miestelis su lietuvišku kryžiumi ir lietuvišku užrašu: „Žuvusiems už Lietuvą ir Latviją“.
1921 m. Subačiaus apylinkės priskirtos Latvijai.
XIX a. pabaigoje čia gyveno kultūrininkas J. O. Širvydas; jis buvo pasikabinęs lietuvišką knygrišyklos iškabą. Kun. K. Daukša, vargonininkas J. Zauka subūrė stiprų bažnyčios chorą, rengė lietuviškus vakarus, įkūrė parapijos knygyną. Iki 1933 m. čia pamaldos dažniausiai buvo laikomos lietuviškai, nes iš 1400 parapijiečių 900 dar buvo lietuviai. 1975–1996 m. čia dirbo kunigas Vincentas Barzda (1927–1998). Tam kraštui jis labai daug nusipelnė: įsteigė žinomą senelių prieglaudą, suremontavo Aknystos, Subačiaus ir dar tris bažnyčias, laikė pamaldas ir lietuvių kalba. Čia iki karo veikė ir šešių klasių lietuviška mokykla, kur 1933–1934 mokslo metais mokėsi 63 mokiniai, dirbo 3 mokytojai.

Ukrai (latviškai – Ukri)
Etninių lietuvių žemių valsčius Duobelės rajone (tarp N. Akmenės ir Žagarės). 1989 m. valsčiuje buvo 897 gyventojai: 62 proc. latvių, 17 proc. lietuvių (156 asmenys). 2000 m. buvo732 gyventojai: 68 proc. latvių, 17,5 proc. lietuvių, 6,2 proc. rusų. Ypač daug lietuvių gyveno Šaukštelių, Ramučių ir kituose pasienio kaimuose. XIII a.– 1920 m. priklausė Lietuvai (Kauno gubernijai, Vilniaus, Žemaičių vyskupystėms). 1921 m. perleisti Latvijai.

Uodegėnai (latviškai – Vodigēņi)
Ilgiausiai lietuviškai kalbėjęs Latgalos senbuvių lietuvių kaimas Kraslavos r., Ūdrių valsčiuje, Dauguvos dešiniajame krante (iki jo – 7 km), 10 km nuo Kraslavos į Daugpilio pusę. Minimas 1784 m. 1877 m. buvo 23 sodybos, XX a. pradžioje – 43, 1985 m. – 21.
Šio krašto lietuviai greičiausiai yra ne XVIII a. kolonistai, o senbuviai. Už 15 km į vakarus yra Naujinis (latviškai – Naujene, ne Jaunene), kur XIII a. lietuviai turėjo pilį. XVIII a. dešimt kilometrų į pietus (Pliusų apyl.) buvo kaimas tokiu pat pavadinimu (tiksliau Uodegenai). Tai rodo šio kaimo ryšį su kompaktišku etniniu lietuvių kalbos plotu.
1883–1925 m. Kraslavos parapijoje buvo apie 10 kaimų, kuriuose buvo kalbama lietuviškai (vilniškių tarme). 2003 m. Uodegėnų kaime gimtąją lietuvių kalbą nuo neatmenamų laikų buvo išlaikę Misiūnų šeimos atstovai, kiti – sulatvėjo.

Užvalda (nj. Ižvaltas; la. Izvalta, sen. Izvalts)
Valsčiaus centras Kraslavos rajone, į šiaurę nuo Naujinio ir Ūdrių valsčių. Bažnytkaimyje 2000 m. buvo 359, valsčiuje – 973 gyventojai: 76,6 proc latvių, 15,4 proc. rusų, 4 proc. čigonų, 1,9 proc. baltarusių ir t. t.
Istoriniuose šaltiniuose Užvalda pirmą kartą paminėta 1625 m., kai jėzuitai pastatė medinę bažnyčią. Lietuviai čia įsikūrė ne vėliau kaip XVI–XVII a. Dalis kaimų pavadinimų yra lietuviškos kilmės: Beržynė, Suveizdai, Užvalda (vokiškai valsčius vadinosi Uschwalden, rusiškai – Užvaldskaja, nuo lietuviško žodžio užvaldyti), dar plg. Andziuliai (latviškai – Ondzuļi), Andriukoniai (latviškai – Undrukāni). Už 3–7 km į pietus prasideda buvę lietuviški Kraslavos parapijos kaimai – Uodegėnai, Mulkiai, Misiūnai, Navikai, Augustiniškiai.

Vadakstis (latviškai – Vadakste)
Valsčiaus centras Saldaus rajone, prie Vadaksties upės, 9 km į šiaurės vakarus nuo N. Akmenės. Istoriniuose šaltiniuose minima nuo XIII a. 1979 m. valsčiuje buvo 805 gyventojai, iš jų 306 (37 proc.) lietuviai, 1989 m. – 769 gyventojai, iš jų 251 (33 proc.) lietuvis, 2000 m. buvo 737 gyventojai: 68,7 proc. latvių, 27,1 proc. lietuvių. Bileikių kaimas, priklausęs Kauno gubernijai, Vegerių dvarui, prie Latvijos prijungtas 1921 m.

Valmiera (latviškai – Valmiera)
Šiaurės Latvijos rajono centras prie Estijos sienos, prie Rygos–Tartu plento, į šiaurę nuo Cėsių. 27 352 gyventojai (2003 m.).
1989 m. buvo 29 190 gyventojų: 7,5 proc. latvių, 18,3 proc. rusų, 2,6 proc. gudų, 1,4 proc. ukrainiečių, 0,9 proc. lenkų, 0,4 proc. lietuvių. Rajone jų buvo 301 (0,5 proc.). 1996 m. rajone lietuvių skaičius buvo padidėjęs iki 313 (0,4 proc.), 2002 m. sumažėjo iki 293 (0,5 proc.).
1996 m. įkurta Valmieros lietuvių kultūros draugija „Gintaras“, veikianti kraštotyros muziejuje. 1998 m. atidaryta Valmieros lituanistinė mokykla, Latvijoje esanti toliausia nuo Lietuvos sienos.

Apibendrinimas

Daugiausiai lietuvių į Rygą, Liepoją, Jelgavą ir kitas Latvijos vietoves kėlėsi 1880–1914 m.: 1897 m. jų užrašyta 26 033, 1914 m. – 95 000, 1920 m. – 25 588, 1925 m. – 23 192, 1930 m. – 25 885, 1935 m. – 22 913, 1959 m. – 32 383, 1970 m. – 40 589, 1979 m. – 37 918, 1984 m. – 34 630, 1994 m. – 33 200. Nuo 1925 m. pusė Latvijos lietuvių buvo gimę Lietuvoje ir nelaikyti Latvijos piliečiais, o daugelio kitų buvo atsikėlę tėvai. Lietuvių Latvijoje buvo smarkiai pagausėję prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o nuo 1970 m. jų skaičius mažėja .
Nuo XX a. pradžios lietuvių kalbą Latvijoje palaikė susikūrusios lietuvių organizacijos, mokyklos. 1934 m. veikė 16 lietuvių draugijų (su skyriais vietose) ir Latvijos lietuvių sąjunga, ėjo 2 laikraščiai. 1907–1948 m. lietuvių kalbos oficialiai mokyta mažiausiai 21 Latvijos mokykloje: 14-oje visi dalykai dėstyti gimtąja kalba, o 7-iose buvo lietuvių kalbos pamokos. 1939 m. iš 3500 mokyklinio amžiaus vaikų lietuviškas mokyklas lankė maždaug 700, arba 20 proc.. 1907–1940 m. vienas po kito pasirodė keliolika lietuviškų periodinių leidinių.
Dėl bažnyčios, mokyklos, svetimos valstybės įtakos daugelis Latvijos pakraščio lietuvių sparčiai nutautėdavo. 1925 m. Latvijoje lietuviškai tradicine šnekta kalbėjo apie 7000, 1980 m. – maždaug 150 senbuvių. Caro laikais Latvijos lietuviai buvo rusinami, 1930–1940 m. (Ulmanio valdymo laikotarpiu) – latvinami. Dabar Latvijos lietuvių draugijos vėl steigia lietuviškas mokyklas, ansamblius, skaityklas, laikraščius.
Lietuvių gimtoji kalba, be tarpusavio bendravimo, dabar vartojama Rygos, Liepojos, Jelgavos, Aknystos, Subačiaus, Daugpilio ir kitose Latvijos bažnyčiose. Padaugėjus lietuvių, vėl atkurtos lietuviškos mokyklos ir gimtosios kalbos pamokos (kurios iki 1990 m. buvo pranykusios) Rygoje, Jūrmaloje, Liepojoje, Jelgavoje, Aknystoje, Daugpilyje, Valmieroje .
Dabar prognozuojama, kad per tolimesnius 300 metų lietuvių tauta dėl mažo prieauglio gali ir išnykti. Ar bus ir kaip bus pratęsta tūkstantmetė tautos ir valstybės istorija, priklausys nuo visų tautiečių ir ypač valdžios pastangų, politikos.