Kalbos

Apie latgaliečių rašybos istoriją

Lidija LEIKUMA
(Latvijos Universitetas)

Dažnai, pradėjus kalbą apie žemaičių kalbos puoselėjimą, galimybes rašyti, kurti žemaitiškai, daugelis suklūsta. Atseit, kam tai, jei turime bendrinę lietuvių kalbą, o žemaitiškos rašybos tradicijų nėra. Na, sukursime, parašysime, bet kas mus skaitys?
Lietuviškai juk moka bent jau kokie 2–3milijonai, o žemaitiškai... Ar bus ir trečdalis?
Tuo tarpu, pas mūsų kaimynus, na, kad ir pas latvius, situacija kur kas kito–kesnė. Latviai turi savo tarmiškai (latgaliečių kalba) parašytą literatūrą, brangina ją, spausdina šia kalba savo kūrinius ir šiandien, net ir mokyklose vaikus latgaliečių kalbos moko...

Nuo 18 a, pradžios latviai turi dvi rašybos tradicijas – latvių (žemaičių) raštų kalba ir latgaliečių (aukštaičių) raštų kalba. Abi latvių rašybos formavosi savo dialekto pagrindu skirtingomis istorinėmis, ekonominėmis, politinėmis aplinkybėmis.
Pirmoji, kurią dabar žinom kaip latvių literatūrinę kalbą, susiformavo vidurio tarmės pagrindu. Tam didelės reikšmės turėjo reformacijos judėjimas, pasiekęs Latviją 16 a. pradžioje. Išaugo liaudies poreikis turėti suprantamus religinius bažnyčios raštus, tekstus. Pirmosios ir vėlesnės knygos spausdintos gotiškomis raidėmis. Rašybos pagrindas –vokiečių žemaičių ortografija. Aprūpinti knygomis pirmiausia buvo vokiečiai, todėl kalboje daug germanizmų ir nelatviškos sintaksės. Nuo 19 a. vidurio šių raštų tradiciją puoselėja ir normina patys latviai. Pamažu gotišką raštą pakeičia antikinis (galutinai – šio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje). Latvių literatūrinė kalba nuo 20 a. 20-ųjų metų yra latvių tautos bendravimo forma tiek šnekamojoje kalboje, tiek rašte,
Latgaliečių raštų kalba, kuri vadinama latgaliečių literatūrine kalba, susiformavo aukštaičių dialekto latgaliečių tarmės pagrindu. Pirmąsias knygas (pirmiausia religinio turinio), atsižvelgiant j pietinių latgaliečių gyventojų kalbą, parengė jėzuitai. Jos buvo spausdinamos Vilniuje, vėliau Polocke. Rašybos pagrindas – lenkų ortografija. Knygų leidėjai – pirmiausia lenkai it lietuviai, todėl leksikoje nemažai polonizmų (ypač pasaulietinio turinio knygose). Nuo 19 a. pabaigos latgaliečių raštų kalbą formavo ir normino patys Latgalos latviai arba latgaliečiai, reformuodami ir rašybą. Latgaliečių literatūrinė kalba kaip regioninis reiškinys funkcionuoja pirmiausia Latgaloje. Susiformavusi ji yra su pertrūkiais.
Užsitęsusi pradžia turėjo įtakos ir tam, kad gana vėlai buvo išleistas ir pirmasis latgaliečių leidinys. (Žiūr. lentelę „Palyginkim!")
Antras latvių rašybos formavimosi etapas Latvijos istorijoje.
1561 metais didelė Livonijos dalis (Pietinė Estija, Vidžemė ir Latgala) perėjo Lenkijos – Lietuvos valstybės priklausomybėn. Baigiantis lenkų – švedų 1629 metų karui, susiformavo švedų Vidzemė, t. y. Latgala, kuria pradėta vadinti infliantija (Pa lenkų Inflanty Polskie). Dalis jėzuitų, dirbusių Vidžemėje, persikėlė j Latgalą, kad ten galėtų stiprinti katalikybę. Jėzuitų svarbiausiu veiklos centru tapo Daugpilis. Čia ir plačiose apylinkėse vietinių dvarininkų pagalba buvo steigiami misionierių centrai, mokyklos (Daugpilyje pirmoji 1625–1628 metais). Pradėtos statyti bažnyčios ir rūpintasi katalikiškais leidiniais, vietinių žmonių kalba.
Pirmoji latgalietiška knyga iki šių dienų neišlikusi, tačiau kaip neoficialus normatyvinis pavyzdys gal vėlesniems rašytojams tapo 1753 metų „ Evan–geliaToto Anno". (Evangelija visiems metams). Tai yra Naujojo Testamento fragmentų ir kitų religinių tekstu vertimai iš lotynų kalbos (mažiau – iš lenkų).
Vertėjų darbui vadovavo jėzuitas lietuvis J. Lukaševičius (1899–1779).
Tipiškiausi vartoti lenkų ortografijos pavyzdžiai yra šie: šnypščiamųjų š, č žymėjimui vartotos dvigubos raidės sz, cz (poszu „pašų", bescrowa „bučoja"); rašymui vartotas kietasis i ir dvigubas v (zynova „zinaja"); kietasis i rašant perbraukiamas, minkšta sis – be papildomų ženklų (lėta ,,liela"(dideli), atpakal „atpakal" (atgal); priebalsių minkštumas žymėtas dvejopai: su po priebalsio ar patalizacijos ženklu virš n, s, z, c, dz (tiew „tev" (tau), man „man"(man); ž rašomas kaip i (laužu „laužu"(tautos); dvigarsių ai, ei, ui, oi antras dėmuo žymėtas su y (lay „lai" (tegu), treys „tris") (kitur ir vėliau, ypač nuo 19 a. vidurio, dvigarsių antras dėmuo yra j (lajku „laiku").
18 a. ir 19 a. pirmoje pusėje Latgaloje dominuoja dvasinio (religinio) turinio darbai – vertimai, lokalizavimai, originalūs darbai. Šventosios giesmės, katekizmai, maldų rinkiniai ar atskiri leidiniai buvo dažnai spausdinami pakartotinai. Ypač dideliais tiražais 19 a, 30 – aisiais metais buvo spausdinamos pamokslų knygos, kurios parapijinėse mokyklose buvo naudojamos kaip knygos mokyti skaityti. Ypač pažymėtina (turinio turtingumu ir liaudiška kalba) – „Wyssa mocieyba katoliszka" („Katalikiškas mokslas", 1805) – Šventojo Rašto fragmentų vertimas su komentarais.
Laikotarpiu ligi spausdinimo uždraudimo daugiau buvo išleista ir pasaulietinio turinio knygų: 4 elementoriai, 2 gramatikos, 1 skaičiavimo mokymo, 2 valstybinių jstatymų aiškinimų knygos, knygos apie kovą su alkoholizmu ir auklėjimo klausimais.
Svarbios yra Kraslavos Dvasios seminaro absolventų knygos: pirmoji latgaliečių mokslo populiarinimo (žr. aukščiau parašyta!), J. Macilevičiaus praktinių patarimų knyga latvių žemdirbiams („Pamokymai ir įvairūs darbo metodai, 1850), pirmasis spausdintas latgaliečių žodynas. Reikia prisiminti ir populiarųjį G. Monteifelio kalendorių, kuris ėjo 10 metų (1862 –1871).
1865 metais, kaip ir kitose šiaurės rytų vietovėse (Vitebsko, Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo gubernijose), Latgaloje įsivyravo spaudos draudimas. Čia tai pasižymėjo taip pat, kaip ir Lietuvoje, tik Latgalai, gaila, nebuvo tokios pietų Prūsijos.Tilžės. Tuščią vietą iš dalies užpildė išlaikytos (išsaugotos) knygos, rankraščiai ir kontrabandinė literatūra, ypač leidiniai su tautosakine medžiaga.
Spaudos draudimas Latgaloje buvo panaikintas 1904 metais, bet jau 1903 metais įvyko latgaliečių inteligentų pasitarimas dėl rašybos pagerinimo. Nutarta atsisakyti nuo dvigubų raidžių ir kietojo i pažymėjimo.
Greitai pasirodė pačių latgaliečių leidžiami periodiniai leidiniai – laikraštis „Gaisma" („Šviesa") (1905 – 1906), žurnalas „Austrą" (1908), kalendorius „Dauguva" (1904–1914), laikraštis „Drywa" (1908–1918).
Aktyviausi darbuotojai yra F. Trasumas, N. Rancanas, F. Renyes, broliai Skrindos, prie jų prisijungė V. Seile, E. Kazlovskis ir kiti Sakuplo būrio literatai. 1913 metais išleistas pirmasis originalus latgaliečių eilėraščių rinkinys – J. Paberzo „Pavasario garsai", 1914 metais – O. Skrindos sudaryta eilėraščių antologija „Kanklės".
Latgaliečių rašto normatyvinis pavyzdys 20 a. pradžioje yra O. Skrindos „Latvių kalbos gramatika"(1908). Nors joje ir yra rodoma latvių senovinių linksniavimo formų tinkamumas kalbos gramatinėje sistemoje, dalis klausimų palieka neišspręsta. Taip, pavyzdžiui, ilgųjų balsių žymėjimą sumanyta rodyti intonaciniais ženklais, bet jie ne visur buvo vartoti. Pritarta ir dvejopam minkštųjų priebalsių žymėjimui
Dvidešimtaisiais metais įvyksta įvairių pasitarimų rašybos norminimo klausimais (svarbiausios –1921 m.). Šiuo metu motinos kalbai yra nuolatinė vieta Latgalos mokyklose, oficialiame bendravime, net raštvedyboje. Aktyviai rūpinamasi mokyklinėmis knygomis (autoriai N. Rancanas, E. Kazlovskis, P. Basko, F. Trasunas, J. Turkopulis, B. Spulas, M. Apelas, F. Zepas ir kiti). Geriausiai paruoštos išleidžiamos pakartotinai, kitos vežamos latviams iš kitur. Visiems latgaliečių rašto vartotojams 1929 metais privalomi tampa Švietimo Ministerijos patvirtinti latgaliečių ortografijos nurodymai, kuriuos per dvejus metus paruošė komisija (vadovas teologas P. Strods). Taisyklingos rašybos nurodymų išvirkštinis atspindys yra 1933 metais išleista P. Strodos knyga „Taisyklingos rašybos žodynas su plačiu gramatikos priedu".
Latgaliečių kalbos vartojimas susiaurėjo po 1934 metų valdžios perversmo. Trumpas, bet vaisingas suklestėjimas buvo 1943 ir 1944 metais, kai Daugpilyje buvo leidžiami vertingi V. Seilės ir Brežko moksliniai darbai, o taip pat grožiniai kūriniai – N. Neikšanyčio ir J. Kindzulio romanai, V. Munduro, K. Plencinyko, J. Klydzejo, Naaizmerstules, M. Skujos apsakymai ir eilėraščiai, periodiniai leidiniai. Tada atsirado ir jaunų autorių.
1944 metų rudenj, kaip ir tūkstančiai kitų latvių, V, Ločo vadovaujamos redakcijos darbuotojai, taip pat ir leidykla, emigravo. Apsistojo Vokietijoje, Bavarijoje, ir jau 1945 metais atnaujino darbą, išleisdami plonas brošiūrėles latgalietiškai. V. Locis pasiliko pietinėje Vokietijoje. Latgaliečių kalba rašiusių autorių tolimesni likimai susiklostė įvairiai. Latviško identiškumo ir kultūros išsaugojimui buvo įkurtas A. Jūrdžio fondas (pavadintas žymiausio spaudos draudimo laikotarpio literatūros veikėjo, vadinto Latgalos Prometėju, garbei), Latgalos Tyrinėjimų institutas. Iki 80 – ųjų metų pabaigos emigracijoje buvo išleista beveik 130 latgaliečių darbų, tarp jų monografijos apie F. Kempą, N. Rancaną, pirmąjį Latgalos atgimimą, Latgaliečių literatūros istorija, Latgalos folkloro, kalbos, istorijos tyrinėjimų medžiaga, atsiminimų rinkiniai, mokslinių darbų „ Actą Latgalica" 7 tomai, 162 numeriai žurnalo „Dzeive"(„Gyvenimas"). Be pertraukos nuo 1939 metų tėvynėje pradėtas leisti ir toliau leidžiamas „Tavu žemes kalendars" („Tėvų žemės kalendorius"), tapęs ilgiausiai gyvuojančiu latvių kalendoriumi (1995 metais suėjo 57–ieji leidimo metai). Visas šis turtas patiems latviams Latvijoje iki pat 80-ųjų metų pabaigos buvo uždraustas.
Šiuo metu padėtis pasikeitusi, nes tapo prieinami išeivijos darbai. Latvijoje atnaujinta latgalietiškų knygų leidyba. Suprantama, ilga pertrauka padarė savo, tačiau Latgalos latvių troškimas matyti atgimusią motinos kalbą nepasikeitė. Nuo 1989 metų vėl leidžiamas žurnalas „ Katolu Dzeive" („ Katalikų gyvenimas") ir kiti periodiniai leidiniai. Kas savaitę per Rygos radiją transliuojama pusės valandos laida latgaliečių kalba. Šia kalba vyksta ir daugelis televizijos laidų regioninėse studijose. Latgaliečių knygas daugiausiai spausdina J. Elkšnio vadovaujama leidykla Rezeknėje. Atskiros pamokos latgaliečių kalba vyksta ir Latgalos mokyklose. Apie latgaliečių kalbą ir literatūrą organizuojami kursai studentams Latvijos Universitete, Rezeknės aukštojoje mokykloje, Daugpilio Pedagoginiame Universitete. Yra susitelkę senieji ir atsiranda nauji latgaliečių kalbos entuziastai. Nors dabar ir nėra aiškios Latvijos oficialių instancijų pozicijos apie antrosios latvių rašybos (latgaliečių) vietą latvių kultūroje, jos funkcionavimui netrukdoma (dėmesio, žinoma, norėtųsi didesnio). Visai tautai gyvybiškai svarbu ir aktualu yra tai, jog pripažįstama, kad latgališkumas Latgaloje yra latviškumo vietinė išraiška. Tikimės, kad ši samprata nebesikeis.
Latgaliečių kultūros darbuotojai savo idėjų ir darbų tęsėjus mato mokyklose, todėl apie vaikus pirmiausia ir galvojama. Filologai J. Cibulis ir L. Leikuma paruošė naują eksperimentinį 2 dalių vadovėlį pradžios mokyklai (1992 m.), taip pat pagalbinę knygą mokytojams „Gruomota škuolotuojim" („Knyga mokytojams"; 1993 m.). Per trumpą laiką populiaria tapo 1995 metų pabaigoje išleista pirmoji stambesnė latgaliečių literatūros chrestomatija „Latgaliešu litaratūra", kurią sudarė filologės J. Kursytė ir A. Stafecka. Chrestomatija apima latgaliečių rašybą nuo seniausių laikų (dvasinė, religinė literatūra) iki mūsų dienų.
 

Iš latvių kalbos vertė Dzintra ATMINIENĖ